Salantai – unikalus, senas ir garbingą istoriją menantis miestas, įsikūręs abipus Salanto upės, šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje. Salantai žinomi nuo XVI a. Pirmą kartą paminėti 1556 metais kaip Skilandžių dvaras, o apie 1638 - 1640 m. Skilandžiai pradėti vadinti Salantais.
Šio tinklaraščio tikslas – plačiau supažindinti visuomenę su Salantų praeitimi virtualioje erdvėje. Mūsų tinklaraštyje, Jūs galėsite susipažinti su turtinga miesto praeitimi, sužinoti apie čia gyvavusias ilgaamžes tradicijas ir papročius, apie čia gimusius, gyvenusius ir dirbusius žymius žmonės, lankytinas vietas, kultūros paveldą. Čia rasite ir nuotraukų, kuriose įamžinti senieji iki šiol mažai kam matyti Salantų miesto vaizdai ir žmonės. Jos iškalbios Salantų praeities ir istorijos liudytojos, dar vienas savitas miesto istorijos dokumentinis šaltinis.
Tikimės, kad tinklaraštyje pateikta informacija, kuri bus nuolat pildoma ir atnaujinama, bus įdomi ir naudinga ne tik salantiškiams, bet ir tiems, kurie domisi Salantų ir Žemaitijos praeitimi.


www.salantiskis.lt

2012-11-05

Salantų dvaras inventorių duomenimis



Dvarininko Konstantino Nalenč - Gorskio Salantų miestelio ir dvaro planas sudarytas 1852 metais. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
Nuo XVI a. iki XIX a. pirmos pusės stambų dvarą sudarė žemės plotas su dirbamos žemės sklypais, gamyklomis, pievomis, dirvonais, miškais, kitais žemės ūkio naudmenimis. Jame buvo keli palivarkai, dvarininkui priklausantys valstiečių kaimai ir žinoma dvaro sodyba.
Dabartiniame Salantų miesto žemėlapyje pažymėta vieta Nr. 1, kurioje XIX - XX a. stovėjo Salantų dvaro rūmai. Tarybiniais metais jie buvo nugriauti, o jų vietoje iškilo svetimkūnis. Iki šių dienų po šiuo svetimkūniu gerai išsilaikė dvaro rūmų rūsiai.
Jau XVII a. pradžios istoriniai šaltiniai mini Salantų dvarą, tačiau juose užsimenama tik kaip apie egzistuojantį faktą. Kiek daugiau žinių teikia 1646 m. dokumentas, kuriame minimi Salantų dvarui priklausę kaimai: Juodupėnai (Indupiany), Jakštaičiai (Iaksztaycie), Narmontai (Narmonty), Šatraminiai (Szotrominy), Žalgiriai (Zologiery), Šaučikiai (Szawczyki) ir Kumpikai (Kąmpiki). 
XIX - XX a. šioje vietoje stovėjo Salantų dvaro rūmai, kurie tarybiniais metais buvo nugriauti. P. Vaniuchino nuotr., 2011.
1668 m. surašytas Salantų dvaro inventorius. Dvaro inventorius - tai dvarui priklausančio turto aprašymas. Be pastatų, baldų ir rakandų, labai svarbus turtas, aišku, yra žemė - kartu su ją dirbančiais valstiečiais. Todėl inventoriuje įvardijami jam priklausantys valstiečiai  (tik šeimų galvos) ir jų dirbami žemės plotai. 1668 m. inventoriuje išvardyti Salantų dvarui priklausę kaimai. Tarp išvardytų kaimų minimi - Pesčiai (Pescie), Grūšlaukės vaitija (Gruszlawki), Kumpikai (Kumpiki), Juodupėnai (Indupiany), Šaučikiai (Szawczyky), Šatraminiai (Szatrominy), Daukšiai (Dawksze), Žalgiriai (Zelogiry), Šakaliai (Szakale), Juodeikiai (Judeyki), Žemytė (Zemite) ir Gedgaudžiai (Giedgawdzie). Iš minėto dokumento matyti, kad Salantų dvaras užėmė pakankamai didelę teritoriją.
Iki šių dienų po šiuo pastatu puikiai išsilaikė buvusio dvaro rūmų rūsiai, kurie nerūpi nei Salantų miesto seniūnijai, nei Salantų miesto bendruomenei, nei kultūros paveldo specelistams. P. Vaniuchino nuotr., 2011.
1675 m. Salantų dvaro valdos skilo. Kaip yra žinoma, 1675 m. Salantų dvarą tarp savęs pasidalino Vladislovo Vainos įpėdiniai Motiejus ir Benediktas Vainos. Motiejui atiteko Grūšlaukės vaitija su Kumpikų, Juodupėnų, Jakštaičių, Narmantų, Pesčių ir Bajoralių kaimais, o Benediktui – Salantų dvaras su miesteliu bei Jurgaičių ir Gedgaudžių kaimai. Pastarajam taip pat atiteko Daukšių vaitija su Žalgirių, Šakalių, Ledžių, Kiernelės ir Žemytės kaimais. Dokumente dar minimi du kaimai, kurie atiteko Benediktui Vainai, bet dėl prastos dokumento būklės jų nepavyko perskaityti. Reikia manyt, kad tai buvo Šatraminių ir Juodeikių kaimai nes pastarieji minimi vėlesniuose dvaro inventoriuose.
Kaip XVII – XVIII a. sandūroje atrodė Salantų dvaro sodyba galima spėti iš inventoriaus, kuris galėjo būti sudarytas tarp 1680 m. ir 1740 m. Reikia pažymėti, kad sudarytame dokumente, dvarvietės aprašymas yra paviršutiniškas, pastatų išsidėstymas dvarvietėje labai painus.
Salantų dvaro kiemo pastatai sovietiniais metais (apie 1950 - 1960 metus). Dvaro kiemo pagalbiniuose pastatuose buvo įsikūrusios salantiškių šeimos. Nuotraukoje matosi dvaro šulinys, kurio išvaizda priminė pavėsinę. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
Salantų dvaro daržinė apie 1960 metus. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.

Tarybiniais metais Salantų dvaro pagalbiniuose pastatuose įsikūrė Salantų MTS (mašinų - traktorių stotis). Nuotraukoje Salantų MTS darbuotojai prie dvaro pagalbinio pastato (apie 1960 m.). Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
Taip atrodo Salantų dvaro pagalbinis pastatas šiandien. Čia įsikūrė Salantų miesto seniūnijos dirbtuvės ir garažai. P. Vaniuchino nuotr., 2011.

1965 m. buvusio Salantų dvaro kieme buvo pradėta statyti internatinė mokykla. Nuotraukoje 1965 m. rugsėjo 10 d. mokyklos kertinio akmens minėjimo šventė. Stovi pirmas iš dešinės Salantų internatinės mokyklos direktorius Jurgis Račkauskas, antra - Salantų miesto vykdomojo komiteto pirmininkė Aldona Kubilinskienė, trečias - darbų vykdytojas Stanislovas Leonavičius. Nuotrauka iš Apolonijos Leonavičienės asmeninio archyvo.
Buvusio Salantų dvaro kieme iškilo menkavertės architektūrine prasme internatinės mokyklos pastatas. P. Vaniuchino nuotr., 2011.
Inventoriuje nurodoma, kad į dvarą (sodybą) įvažiuojamieji vartai buvo dvivėriai ant bėgūnų, dengti malksnomis su varteliais. Kairėje pusėje (matyt nuo miesto – aut. past.) buvo įėjimas į kiemą, sodas aptvertas aštriakuoliais. Dešinėje pusėje nuo bažnyčios buvo varteliai dengti stogeliu, prie kurių stovėjo rūmelis dengtas skiedromis. Šio rūmelio gale, dešinėje pusėje stovėjo du svirnai po vienu skiedromis dengtu stogu. Nuo Salantų miesto, dešinėje pusėje stovėjo dvi valdytojo arklidės po vienu skiedromis dengtu stogu, o jų gale stovėjo valdytojo rūmas. Didžiajame kieme, perėjus per tiltą, dešinėje pusėje stovėjo virtuvės namas. Einant nuo tilto kairėje pusėje, sodo gale, stovėjo skiedromis dengtas rūmelis. Prie to paties sodo už rūmelio nuo gatvės – sugriuvęs kalvio namas. Einant nuo tilto aukštyn, dešinėje pusėje stovėjo didelis rūmas (dvaras – aut. past.) ant mūro pamatų, apkaltas lentomis, skiedromis dengtas stogas, su priebučiu ant viršaus turintis mūrytą salę. Po šiuo rūmu buvo mūrinis rūsys į kurį įėjimas buvo iš kiemo pusės. Išėjus iš rūsio dešinėje pusėje buvo sodas į kurį vedė varteliai su stogeliu. Prieš didįjį rūmą už kiemo buvo du dviejų aukštų su priebučiu, apkalti lentomis, skiedromis dengti pastatai, kurių kairėje pusėje nuo gatvės stovėjo dvi skiedromis dengtos arklidės. Šalia ten pat buvo vežiminė. Einant nuo virtuvės namo žemyn, kairėje pusėje sodo, kuris supo didįjį rūmą buvo varteliai su stogeliu prie kūdros, toliau buvo vartai ties Salanto upe dvivėriai ant bėgūnų. Už vartų, dešinėje pusėje, buvo naujai pastatytas bravoras prie kurio buvo šulinys, o  kairėje pusėje pirtis.
2012 m. Salantų dvaro rūsiuose teko apsilankyti kartu su "Pajūrio naujienų" laikraščio korespondente Irena Šeškevičiene ir fotokorespondentu Dariumi Šypaliu. Nuotraukoje P. Vaniuchinas Salantų dvaro rūsiuose. D. Šypalio nuotr., 2012.
1785 m. Salantų dvaras kaip paveldėtas turtas atiteko didikams Gorskiams. Kaip tuo metu atrodė Salantų dvaras galima įsivaizduoti iš 1785 m. dvaro inventoriaus, sudaryto keičiantis valdytojams. Nors jame gana išsamiai aprašyti dvaro gyvenamieji ir pagalbiniai pastatai, tačiau čia nemažai dėmesio skiriama smulkiam langų, durų ir užraktų aprašymui.
Sprendžiant iš aprašymo, Salantų dvaras priminė žemaitišką dviejų galų trobą, kuriame buvo įvairaus didžio keturiolika patalpų. Pats dvaras pastatytas ant mūro pamatų, tašyto medžio, lentelėmis apkaltas. Iš priekinės pusės įeinant į dvarą prieangis su laiptais ir turėklais, kitoje dvaro pusėje – galerija (balkonas) su aukštyn vedančiais laiptais ir turėklais. Stogas dengtas čerpėmis, su skardiniais stogvamzdžiais iš abiejų pusių. Virš jo kyla du kaminai. Stogo galuose – skardiniai vėjarodžiai. Visame pastate lentų grindys ir lubos. Langai, keturių dalių, į šviną įtaisytais stiklais, su emaliuotais vyriais ir langinėmis. Visos dvaro durys dvivėrės su emaliuotais vyriais ant geležinių kablių, su prancūziškomis vidinėmis spynomis. Po visu dvaru išmūryti geri rūsiai į kuriuos įėjimai du: vienas iš lauko pusės, kitas – iš priemenės (vestibiulio).
Salantų dvaro rūsių arkiniai skliautai. D. Šypalio nuotr., 2012.
Pirmos didelės dvivėrės durys vedė į priemenę (vestibiulį), kurioje du langai ir nedidelis dengtas židinys. Iš priemenės buvo galima patekti į dvaro pirmąjį kambarį, į valgomąjį, į salę ir į rūsį.
Priemenės (vestibiulio) dešinėje pusėje – dvivėrės durys vedė į valgomąjį kambarį. Šiame kambaryje du langai su langinėmis, prūsiška baltų glazūruotų koklių krosnis su dengtu židiniu, sienų apmušalai - seni, turkiški ant audeklo tapyti. Čia dar dvejos durys: vienos vedė į miegamąjį, kitos – į kitą kambarį. Virš dvejų durų konkliuzijos, o virš trečiųjų - ant audeklo nutapytas paukščių vaizdelis. Iš valgomojo, pro tokias pat duris kaip ir anksčiau, patenkama į miegamąjį kambarį. Čia langas vienas kaip ir valgomajame, sienų apmušalai žaliai dažyto audeklo. Iš čia durys vedė į garderobą (drabužinę), kurioje vienas langas su langine, apmušalai – seni, popieriniai. Iš garderobo tiesiai – dvivėrės durys į alkovo (mažą miegamąjį) kambarėlį, kuriame du langai tokie patys kaip ir rūbinėje. Šiame kambaryje dar nedidelė kamara (tualetas). Išėjus iš garderobo, dešinėje - dvivėrės durys vedė į kitą kambarį.  Šiame kambaryje, kaip marmuras glazūruotų koklių krosnis. Sienų apmušalai - žaliai dažyti ant audeklo. Du langai su langinėmis. Iš šio kambario pro dvivėres duris patenkama į salę ir valgomąjį kambarį. 
Dvaro rūsiuose yra įvairaus didumo arkinių nišų. Manoma, kad ši niša buvo pritaikyta vyno laikimui. D. Šypalio nuotr., 2012.
Priemenės (vestibiulio) kairėje pusėje, pro dvivėres duris patenkama į dvaro pirmąjį kambarį, kuriame du langai, prūsiška baltų glazūruotų koklių krosnis su dengtu židiniu, apmušalai – seni, turkiški ant audeklo tapyti. Kambaryje kabėjo septyni portretai: Užvenčio seniūnės (Onos) Vainienės, Vilniaus kanauninko (Antano) Vainos, Petihorcų vėliavininko (Mykolo) Vainos, Žemaičių kaštelionų (Mykolo ir Marijonos) Gorskių, Trakų vaivados (Aleksandro) Pociejaus ir karalienės Leščinskienės. Iš šio kambario pro dvivėres duris - į miegamąjį kambarį, kuriame vienas lanagas, sienų apmušalai seni, žaliai dažyti ant audeklo. Šiame kambaryje kabėjo du portretai: Žemaitijos kaštelionaitės Onos Gorskytės ir Smolensko vaivadienės Tiškevičienės. Kambario dešinėje - dvivėrės durys vedė į garderobą (drabužinę). Garderobe - vienas langas. Iš čia pro tokias pat duris patenkama į alkovo (mažą miegamąjį) kambarėlį, kuriame du langai. Čia kaip ir anksčiau nedidelė kamara (tualetas). Išėjus iš garderobo, kairėje - durys vedė į panelių kambarį, kuriame du langai, glazūruotų kavos spalvos koklių krosnis, sienų apmušalai seni, ant audeklo žaliai dažyti. Iš čia vienos durys vedė į pirmąjį kambarį, o kitos į salę. Salėje du langai, dengtas židinys ir dvejos viena prieš kitą dvivėrės durys, vienos vedė į galeriją (balkoną), kitos - į priemenę (vestibiulį). Čia kabėjo du vyskupų (Abraomo ir Benedikto) Vainų portretai. Iš salės buvo galima patekti ant aukšto į kurį vedė laptai ir durys. Ant aukšto keturi šoniniai langai ir du išsikišę stoglangiai. 
Dar ir šiandien, toje vietoje, kur kadaise stovėjo Salantų dvaras, galima aptikti buitinės keramikos fragmentus. P. Vaniuchino nuotr., 2009.
Tuo metu dvarui priklausė Salantų miestelis ir vienuolika kaimų: Gedgaudžiai, Šatraminiai, Šakaičiai, Žalgiriai, Ledžiai, Daukšiai, Šakaliai, Kiernelė, Juodeikiai, Žemytė ir Jurgaičiai.

www.salantiskis.lt 



2012-10-24

Salantų miesto herbas



Salantų miesto herbas
1996 m. Salantai atšventė 440 metų jubiliejų. Šia proga Salantams buvo suteiktas herbas, nes iki tol miestas istorinio herbo neturėjo. Aptariant naujo herbo idėjas Heraldikos komisijos nariai ir Salantų miesto seniūnija parinko gaidžio simbolį. Herbo etaloną parengė dailininkas Arvydas Každailis. Jį Heraldikos komisija aprobavo 1996 m. gegužės 28 d., o tų pačių metų liepos 2 d. Salantų miesto herbą patvirtino LR Prezidentas dekretu Nr. 984.
Gaidys – ryto ir saulės pranašas, daugelyje tautų dėl skaisčių plunksnų bei ugnies spalvos skiauterės laikomas saulės ir ugnies simboliu. Gaidys, giedojimu sutinkąs brėkštančią dieną, tapo šviesos pergalės prieš tamsą ir budrumo reiškėju. Savo karingumo dėka gaidys pelnė kovos, narsumo ir drąsos įvaizdį. Krikščionybėje gaidys – dienos skelbėjas – yra prisikėlimo ir Kristaus sugrįžimo Paskutinio teismo dieną simbolis. Vėjarodės pavidalu dažnai iškeltas ant bažnyčių bokštų viršūnių ir anksčiausiai nušviečiamas saulės spindulių, gaidys reiškia tikėjimo Kristumi pergalę prieš tamsos jėgas, be to, yra kvietimo ryto maldai įvaizdis.

Dailininko Arvydo Každailio piešti Salantų miesto herbo eskizai. Eskizai iš P. Vaniuchino asmeninio archyvo.
1996 m. Salantų miesto herbą pašventino tuometinis Salantų parapijos klebonas Vytautas Gedvainis. Herbą ir vėliavą pašventinimui buvo patikėta nešti seniausiems salantiškiams, gimusiems 1914 m. Monikai Brasienei ir Liudui Vasiliauskui. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
Tautodailininko Liudo Ruginio drožinėtas Salantų miesto herbas, kuris buvo pašventintas 1996 m. šiandien puošia Salantų miesto seniūno darbo kabinetą. P. Vaniuchino nuotr., 2012.
1996 m. švenčiant Salantų miesto 440 metų jubiliejų, tautodailininko Liudo Ruginio sukurta ir drožinėta skulptūra "Gaidys" pastatyta prie Salantų miesto seniūnijos. P. Vaniuchino nuotr., 2012.


2012-10-16

Salantų vaizdų kaita. VI dalis.

Šeštoje dalyje kviečiu susipažinti su Salantų miesto centrine aikšte. Dar XVII a. dokumentuose ši aikštė vadinama Turgaus aikšte. Tarybiniais laikais, miesto centre įrengus tarybinių karių kapus ir pastačius ant postamento rusų tanką IS-2 kaip paminklą SSRS didvyriui gvardijos jaun. leitenantui Georgijui Tyrinui, žuvusiam prie Salantų 1944 m. spalio 18 d., ši aikštė buvo pavadinta G. Tyrino vardu. Dabar ši aikštė, kaip ir nuo senų laikų, yra vadinama Turgaus aikšte.

Salantų Turgaus aikštė apie 1915 metus. Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.
1936 m. rugpjūčio 17 d. salantiškiai miesto aikštę išgrindė akmenimis. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
Taip atrodė G. Tyrino aikštė (dabar Turgaus aikštė) 1956 metais. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
Miesto aikštė XX a. antroje pusėje. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
Tokį Turgaus aikštės vaizdą 2006 m. užfiksavo laikraščio "Pajūrio naujienos" žurnalistai. Nuotrauka iš laikraščio "Pajūrio naujienos" archyvo.
2012 m. spalio 11 d. užfiksuotas Turgaus aikštės vaizdas. Salantų miesto bendruomenė parengė projektą pagal kurį pradėti Salantų miesto centro rekonstrukcijos darbai. Senos liepos buvo iškirstos. Kitų metų pavasarį liepų vietose bus pasodinti nauji medžiai - grauželinės gudobelės. Almos Preibienės nuotr., 2012.

 Nuoširdžiai dėkoju Salantų kultūros centro Meno vadovei p. Almai Preibienei už atsiųstą nuotrauką su dabartiniu Turgaus aikštės vaizdu.

www.salantiskis.lt