Salantai – unikalus, senas ir garbingą istoriją menantis miestas, įsikūręs abipus Salanto upės, šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje. Salantai žinomi nuo XVI a. Pirmą kartą paminėti 1556 metais kaip Skilandžių dvaras, o apie 1638 - 1640 m. Skilandžiai pradėti vadinti Salantais.
Šio tinklaraščio tikslas – plačiau supažindinti visuomenę su Salantų praeitimi virtualioje erdvėje. Mūsų tinklaraštyje, Jūs galėsite susipažinti su turtinga miesto praeitimi, sužinoti apie čia gyvavusias ilgaamžes tradicijas ir papročius, apie čia gimusius, gyvenusius ir dirbusius žymius žmonės, lankytinas vietas, kultūros paveldą. Čia rasite ir nuotraukų, kuriose įamžinti senieji iki šiol mažai kam matyti Salantų miesto vaizdai ir žmonės. Jos iškalbios Salantų praeities ir istorijos liudytojos, dar vienas savitas miesto istorijos dokumentinis šaltinis.
Tikimės, kad tinklaraštyje pateikta informacija, kuri bus nuolat pildoma ir atnaujinama, bus įdomi ir naudinga ne tik salantiškiams, bet ir tiems, kurie domisi Salantų ir Žemaitijos praeitimi.


www.salantiskis.lt

2012-01-21

Salantų dvaro vartai

Salantų dvaro vartų arba tvoros stulpo fragmentas XX a. antroje pusėje. 
Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
Anksčiau Salantų miestą su dvaro sodyba jungianti gatvė vadinosi Dvaro (dabar Dariaus ir Girėno – aut. pastaba) gatvė. Į dvarą vedė mūriniai pagrindiniai įvažiuojamieji dvaro vartai, kurie stovėjo dabartinės Dariaus ir Girėno gatvės kelyje, atkarpoje tarp namų Nr. 15 ir Nr. 17. Pro juos, spėjama, dar XIX a. riedėjo dvarininkų karietos, atvykdavo dvaro svečiai. Kada jie buvo pastatyti, nežinia. Reiktų manyti, kad jie iškilo XIX a. pirmoje pusėje, Salantų dvarą valdant Gorskiams. Apie šį Salantų dvaro ribas žymėjusį objektą bei jo reikšmę miestui žinių neišliko. Šiandien yra žinomos tik dvi XX a. pirmos pusės nuotraukos, kuriose užfiksuoti autentiški pagrindiniai dvaro vartų (ši nuotrauka buvo saugoma kalbininko Vytauto Pranciškaus Būdos (1928-2007) asmeniniame archyve), o kitoje - dvaro kiemo vartų (nuotrauka saugoma P. Vaniuchino asmeniniame archyve) fragmentai. Dar viena nuotrauka daryta XX a. antroje pusėje, kurioje užfiksuotas jau visiškai apiręs dvaro vartų arba dvaro tvoros mūrinis stulpas. Pagal išlikusias nuotraukas pavyko iš dalies atkurti Salantų dvaro vartų vaizdą.

1920 m. balandžio 14 - 15 dienomis vyko Steigiamojo Seimo rinkimų balsavimas. Nuotraukoje žmonės stovi prie namo (dabar Dariaus ir Girėno g. 15), kuriame vyko balsavimas. Tolumoje matosi dvaro vartų stulpai. Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.
Vartus sudarė: keturi tinkuotų raudonų plytų mūro stulpai su keturšlaičiais, piramidiniais tinkuotais stogeliais – du aukštesni įvažiavimo vartams ir du žemesni varteliams.

Į dvaro kiemą buvo galima patekti tik pro vartus (nuotraukos kairėje pusėje matosi dvaro vartų stulpai). XX a. trečias dešimtmetis. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
Taip atrodo dvaro kiemo šiandieninis vaizdas. Pokariu dvaro vartų stulpai buvo nugriauti. 
P. Vaniuchino nuotr., 2012.
Taip jau nutiko, kad iki mūsų dienų dvaro vartų neišliko. Dvaro vartų stulpai buvo nugriauti sovietmečiu, greičiausiai kai buvo griaunami dvaro pastatai arba tiesiog ėmus platinti važiuojamąją Dariaus ir Girėno gatvės dalį.

Salantų dvaro vartų rekonstrukcija. P. Vaniuchino rekonstrukcija.
2008 m. Salantų mieste vyko elektros kabelių klojimo požeminiai darbai. Tuo pačiu metu, paveldosaugos specialistai vykdė žvalgomuosius archeologinius tyrimus ir  elektros kabelių klojimo darbų archeologinius žvalgymus. Kasant tranšėjas elektros kabelių paklojimui Dariaus ir Girėno gatvėje tarp namų Nr. 15 ir Nr. 17 (šalia šventoriaus tvoros) buvo iškastas plytų mūro luitas. Tačiau darbus vykdę darbininkai, o taip pat ir paveldosaugos specialistai neatkreipė dėmesio ir net neįtarė, kad iškasė vieno iš keturių buvusių pagrindinių dvaro vartų stulpų viršutinę dalį - keturšlaitį, piramidinį tinkuotą stogelį.
2008 m. kasant tranšėjas elektros kabelių paklojimui Dariaus ir Girėno gatvėje buvo iškasta dvaro vartų stulpo viršutinė dalis. P. Vaniuchino nuotrauka, 2008.
Taip atrodė iškasta dvaro vartų stulpo viršutinė dalis. P. Vaniuchino nuotrauka, 2008.
Buvusios dvaro sodybos ūkinis pastatas, kuris šiandien priklauso Salantų seniūnijai. Į šį kiemą, Salantų seniūnijos darbuotojai atvežė iškastą dvaro vartų stulpo viršutinę dalį ir numetė į akmenų krūvą. P. Vaniuchino nuotrauka, 2011.
Taip ir liko gulėti dvaro vartų stulpo viršutinė dalis akmenų krūvoje. P. Vaniuchino nuotrauka, 2011.
Iki šių dienų nėra išlikusių žinių apie dvaro tvorą. Reiktų manyti, kad kadaise visa Salantų dvaro sodyba arba dalis jos buvo aptverta tvora, o pašaliniams į aptvertą teritoriją patekti būdavo griežtai draudžiama. Tikėtina, kad sodybą juosė mūrinių stulpų ir medinių statinių tvora, tačiau šiandien šių faktų istoriniais dokumentais nepavyko patvirtinti. Tik dėl vieno nekyla abejonė, kad dvaro parką kadaise tikrai juosė tvora, o į jį buvo galima patekti tik pro dvaro mūrinius vartus. Apie tai nekartą liudijo senos kartos salantiškiai.
Į Salantų dvaro parką buvo galima patekti tik pro mūrinius dvaro vartus. 
P. Vaniuchino nuotrauka, 2011.


2012-01-19

Lietuviški XIX a. Salantų antkapių užrašai

Salantų parapijos kapai. R. Nagienės nuotrauka, 2004.
Nedaug yra išlikusių paminklų, Salantų (Gargždelės) parapijos kapuose, turinčių XIX a. lietuviškus užrašus, t.y. užrašus, kurie būtų daryti dar prieš įsigalint bendrinei lietuvių kalbai ir ryškiau atspindėtų žemaičių tarmę. Iš viso 2002 m. rugpjūčio14 d. man pavyko užregistruoti devynis tokius paminklus. Jie visi turi daugiau kaip šimtą metų.

1. Pats seniausias įrašas yra 1828 - ųjų metų Gargždelės kapuose palaidoto Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus tėvo Mykolo Valančiaus metaliniame kryžiuje: „SZA / SZU / LE / TIS / S: P: / MIKOLA WALONCZEWSKIE / MIRUSE 1828 M: SEJKIE 13 / DIE / NO / JE“. Dabartine bendrine kalba jį galėtume perskaityti maždaug taip: Palaidotas vietinis a. a. Mykolas Valančius, miręs 1828 metų gruodžio 13 dieną. (Metalinis kryžius ant tašyto trijų tarpsnių akmeninio postamento stovi dešinėje kapų pusėje priešais šv. Barboros koplyčią. Kryžiaus užrašas - išlietas, pasviręs į dešinę pusę, kitoje kryžiaus pusėje).

Žemaičių vyskupo M. Valančiaus tėvo Mykolo Valančiaus kapas. R. Nagienės nuotrauka, 2004.
Ant Mykolo Valančiaus kryžiaus žemaitiškai užrašyta  "sejkie 13", kas reiškia gruodžio 13, o vietinės kalbos žodis "szaszuletis", reiškia, kad  palaidotas vietinis. R. Nagienės nuotrauka, 2004.
2. Toliau chronologiškai datuotinas irgi metaliniame kryžiuje išlietas 1868 m. užrašas: „S. P. / Kunigas Teofilus Prižgintas giwena / Metu 63. ant. swieta o kunigistes ysz buwa / 36. Metu paszauktas ysz szio swieta 1868 Metu / Gegužies Mien: 2. d. ant tos wytas / rada atilsi / kunuj / sawa . Ir / prasza / kozna / sukalbiety / po 3 swej= / ka Maryes / ir 3. amži= / na atilsi“. (Metalinis kryžius stovi kairėje kapų pusėje priešais šv. Barboros koplyčią. Kryžiaus užrašas – išlietas, tiesus, kryžiaus priekyje).

3. Tų pačių 1868 m. užrašas: „KUNEGAS JONAS KONTRYMAS / MYRE 1868 M: MIENESIE KOWA 31 DIENO / PARGIWENYS 88 METUS“. (Metalinis kryžius ant tašyto akmeninio postamento stovi kairėje kapų pusėje priešais šv. Barboros koplyčią. Kryžiaus užrašas - išlietas, pasviręs į dešinę pusę, kitoje kryžiaus pusėje).

Kunigo Jono Kontrimo kapas. R. Nagienės nuotrauka, 2004.
4. 1876 m. užrašas taip pat metaliniame kryžiuje: „S. P. / Klemensas ir Rozalija RAMONAJ isz SELENIU / JUZOPAS 1876 m. Amžina atilsis.“. (Metalinis kryžius ant tašyto trijų tarpsnių akmeninio postamento stovi kairėje kapų pusėje priešais šv. Barboros koplyčią. Kryžiaus užrašas – tiesus, kitoje kryžiaus pusėje).

5. 1882 m. užrašas: „NASZLIS KAZIMIERAS SYMAITIS / turiedams 63 metus 22 Decemberi 1882 mirri / Passimelsk prietelau už, jo_ ir už jo moteri / MARIO - / NIS / dusze.“. (Metalinis kryžius ant tašyto dviejų tarpsnių akmeninio postamento stovi dešinėje kapų pusėje priešais šv. Barboros koplyčią. Kryžiaus užrašas – tiesus, kitoje kryžiaus pusėje).

6. Matyt 1888 m., po ilgamečio Salantų parapijos klebono Kazimiero Bielskio mirties, statytoje metalinėje koplytėlėje išlietas užrašas: „Czionaj ils kaułaj sz. atm / bernad: Ludwiko Bielskio / mir. 1878 m. Rugpjutes 27 d. / tejpat kunigo Kazimiero / Bielskio klebono Salan / tu parakwijos, kursaj / Parbuwęs TOJE PARAKWI / JOJE 36 met. Parsikele i / ANĄ swietą 23 Łapkris: / 1888 m. turedamas AM- / ŽIAUS 72 metus.“ (Metalinė koplytėlė stovi kairėje kapų pusėje priešais šv. Barboros koplyčią. Koplytėlės užrašas – išlietas, tiesus, paminklo priekyje).

7. 1898 m. užrašas: „A. a. / ANTONAS SALIS / † 1898 m. 32. met. amz. / Praszom, atsidusoti uz jo dusze.“. (Metalinis kryžius ant tašyto akmeninio postamento stovi dešinėje kapų pusėje priešais šv. Barboros koplyčią. Kryžiaus užrašas – tiesus, kitoje kryžiaus pusėje).

XIX a. metalinis kryžius Salantų parapijos kapuose su lenkišku užrašu. A. Donausko nuotrauka, 1999.

8. Aštuntas užrašas be datos, tačiau jį tai pat reikėtų priskirti XIX a. pabaigai. Jis išlikęs metaliniame kryžiuje: „Cze YŁSA GIMDITOJE S. P. Kazimiers yr Barbora / Zwiglewiczes PRASZAW SUKALBIETY AMŽINA ATYLSIEINA“. (Metalinis kryžius ant tašyto akmeninio postamento stovi kairėje kapų pusėje priešais šv. Barboros koplyčią. Kryžiaus užrašas - tiesus, kitoje kryžiaus pusėje).

9. Devintas užrašas taip pat be datos, tačiau taip pat priskiriamas XIX a. pabaigai. Metalinio kryžiaus užrašas: „Cze puĺ kauĺai Antonu Zabura / ir Barbura Zaburienes Skaititoiau / zaukalbiek ben tris Swaykamarios“. (Metalinis kryžius ant tašyto dviejų tarpsnių akmeninio postamento stovi dešinėje kapų pusėje priešais šv. Barboros koplyčią. Kryžiaus užrašas - tiesus, kryžiaus priekyje).

Kad ir nedideli šie XIX a. antros pusės lietuviški užrašai, jie yra svarbūs Salantų kultūros istorijos paminklai. Tai dar kartą rodo, kad tuo metu žmonės nesigėdijo ir nepabijojo rašyti lietuviškai, nors tada pagrindinė Lietuvių kultūros kalba buvo lenkų. Dėl to labai svarbu, kad šie paminklai būtų saugomi ir išliktų ateities kartoms nes jie atspindi tų laikų rašybą.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. VANIUCHINAS, Paulius. Lietuviški XIX a. Salantų kapinių metalinių kryžių užrašai, Salantai 2002. 
www.salantiskis.lt 


2012-01-17

Gargždelės kapinės ir šv. Barboros koplyčia

"Klevynas" (taip salantiškiai vadina Gargždelės kapines) iš paukščio skrydžio. A. Daukšo nuotrauka, 2010.

Už Salantų, šalia Plungės - Skuodo kelio, Gargždelės kaime yra Salantų parapijos kapinės. Kada konkrečiai buvo įkurtos kapinės - nežinia. Tačiau jau 1790 m. Salantų dvaro inventoriuje minimos šios kapinės, kuriose stovi ir koplyčia. Reikia manyti, kad jos jau veikė XVIII a. pradžioje, o gal net ir anksčiau.
1806 m. vizitacijos akte nurodoma, kad šventoriuje, kuris randasi pusantro varsto atstumu nuo bažnyčios, laidojami mirusiųjų kūnai. Čia stovi sena koplyčia, kurioje vienas altorius, naujai sudėtos lentų grindys ir apkaltos sienos. Pažymėta, kad koplyčiai reikalingi nauji langai ir stogas virš kurio kyla bokštelis su metaliniu kryžiumi, o jame kabo nedidelis varpelis.

Gargždelės koplyčios pagrindinis fasadas. R. Nagienės nuotrauka, 2007.
Prie koplyčios iš keturių ąžuolinių stulpų pastatyta (keturstulpė – aut. past.) varpinė, kurioje kabo nedidelis varpas, o jos stogas malksnomis dengtas. Pati varpinė aptaisyta akmeniniu aptvaru.
XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, Salantų dvarą valdė Gorskiai. 1824 m. Telšių pavieto maršalka ir kavalierius Leopoldas Gorskis, padedant Salantų parapijiečiams per klebono Tadeušo Laurinovičiaus pastangas, Gargždelės kapinėse pastatė naują koplyčią, kurią konsekravo šv. Barboros titulu.
Gargždelės koplyčia. A. Donausko nuotrauka, 2001.
Koplyčios eksterjere, virš pagrindinių durų, įmūryta fundacinė lenta, kurioje iškaltas Nalenčo herbas ir abipus jo užrašas lotynu kalba: „Hedificans edificavi domum in habitaculum tuum firmis simum solium tuum in sempiternum. 3. Reg. C. 8. V. 13“. Žemiau kitas užrašas lotynų kalba: „FUNDATOR HUIUS ECCLESIÆ ILLUSTR. M. D. LEOPOLDUS NALĘCZ GORSKI MARESCH. DISTR. TELSENSIS EQUES ORDINIS TEUTONENSIS CUM AUXILIO PAROCHIANO RUM SALANTENSIUM A. D. 1824“. Vertimas: „Aš statyte pastačiau namus gyventi, tvirčiausią tavo sostą per amžius. 3 Kar 8,13“. „Šios bažnyčios fundatorius Jo šviesybė Leopoldas Nalenč Gorskis, Telšių pavieto maršalka, Teutonų Ordino, padedant Salantų parapijiečiams 1824 Viešpaties metai“.
Gorskių giminės herbas Nalenč (Nałecz).
Koplyčia pastatyta renesansinio stiliaus, apsidės plano, priekiniu fasadu atsisukusi į Salantų miestą. Ji stovi senesnėje kapinių dalyje. Koplyčios pamatai sumūryti iš akmenų, sienos iš plytų, kurios iš vidaus ir iš išorės tinkuotos. Fasadus skaido arkos, apskritimo ir pusapvalės formos langai. Priekiniame ir galutiniame fasaduose - keturkampės dvivėrės durys. Galutiniame bažnyčios fasade, virš durų kabo medinis kryžius. Pastato perdengimai mediniai. Stogas trišlaitis, anksčiau buvo dengtas čerpėmis. Virš jo kyla renesansinis bokštelis su vingraus silueto šalmu. Virš bokštelio ir presbiterijos kyla kalvio darbo geležiniai kryžiai.
Koplyčios viduje, virš įėjimo įrengtas vargonų - choro balkonas, kurį laiko dvi masyvios mūrinės kolonos. Grindys dengtos lentomis, anksčiau buvo grįstos plytomis. Lubos lenkto skliauto formos.

Gargždelės šv. Barboros koplyčios altoriai, 1824 m. Trys iliuziškai ant staliaus darbo lentų pagrindo pritvirtintos drobės tapyti dvitarpsniai altoriai šv. Barborai, šv. Rozalijai ir šv. Rokui.
Iš leidinio: Salantų bažnyčia:istorija, meno vertybės ir žmonės, Vilnius, 2011.
1827 metų vizitacijos akte pažymėta, kad koplyčioje trys altoriai, kurie nutapyti ant drobės. Didžiojo altoriaus pirmame tarpsnyje įtaisytas šv. Barboros kankinės paveikslas, antrame – šv. Petro. Evangelijos pusėjes (žiūrint į altorių, kairioje koplyčios pusėje) altoriaus pirmajame tarpsnyje šv. Rozalijos, antrame – šv. Agotos paveikslai. Skaitinių pusės (žiūrint į altorių, dešinėje koplyčios pusėje) altoriaus pirmame tarpsnyje – šv. Roko, o kitame šv. Izidoriaus paveikslai. Tapytų altorių mensa medinė ant kurios stovi dažytas tabernakulis. Už altoriaus zakristija iš kurios pro dvejas duris patenkama į presbiteriją. Ją nuo bažnyčios skyrė melsvai dažytos grotos. Sakykla kuri įrengta virš klausyklos taip pat melsvai dažyta.

XIX a. pirmosios pusės medinė varpinė. A. Donausko nuotrauka, 2001.
Šalia koplyčios, į pietvakarius nuo jos stovi medinė varpinė. Manoma, kad ji kaip ir koplyčia buvo pastatyta tuo pačiu metu, vėliau - atnaujinta. Ji keturkampė, nežymiai į viršų siaurėjanti. Varpinę sudaro tašytų rąstų karkasas, prie kurių vertikaliai prikaltos pusapvalės skersinio pjūvio lentos. Langų angos keturkampės. Stogas keturšlaitis, dengtas skiedromis, o virš jo kyla ornamentais puoštas, ažūrinis kryžius. 1827 m. vizitacinio akto duomenimis varpinėje buvo du varpai: viena svėrė 6 akmenis, o antaras – 10 svarų. Dar vienas varpas, kuris svėrė 3 svarus buvo koplyčioje.

Virš skiedromis dengto varpinės stogo kyla ornamentais puoštas, ažūrinis kryžius. 
A. Donausko nuotrauka, 1999.
  
1925 m. A. Bendikas rašė: „<...> Vokiečių kaizeris visiškai apsilpnėjęs, užsakė atiminėti iš visų bažnyčių varpus, paliekant tik po vieną. <...> 1918 metuose <...> ir nuo parakvijos kapų iš Gargždelės atėmė vieną ir paskutinį, (nes ten vienas ir tebuvo) iš seniausių varpų, kurs turėjo arti  300 metų, bet tebebuvo labai maloningo ir garsaus balso, kurs savo maloningu balsu priiminėjo kiekvieną parakvijoną, atkeliaujantį ilsėtis į tą ramybės vietelę <...>“.

Ilgamečio Salantų klebono kun. Kazimiero Bielskio (1818 - 1888) sesers Evos Bielskos paminklas Gargždelės kapinėse. P. Vaniuchino nuotrauka, 2008.
Kaip pažymi 1827 m. vizitacijos aktas, 1824 m.  parapijiečiai kapines aptvėrė akmeniniu aptvaru.
Koplyčios dydis, planas, interjero įrengimas bei šalia esanti varpinė leidžia manyti, kad jos  fundatoriaus sumanymu čia turėjo būti ne kapinių koplyčia, o bažnyčia, veikianti kaip Salantų parapinės bažnyčios filija. Tai patvirtina ir minėtas užrašas fundacinėje lentoje, kuriame pastatas įvardijamas kaip „bažnyčia“ (lotyniškai „ecclesia“).

Žemaičių vyskupo M. Valančiaus tėvo Mykolo Valančiaus paminklas Gargždelės kapinėse. Manoma, kad antkapinis paminklas buvo nulietas  Liepojoje ir ant nulieto špyžinio kryžiaus, lenkiškai užrašytas jo vardas ir pavardė, mirimo data 1828 m. gruodžio 13 d.  Dar ant kryžiaus žemaitiškai užrašyta  "sejkie", kas reiškia gruodžio 13, o vietinės kalbos žodis "szaszuletis", reiškia, kad  palaidotas vietinis. A. Donausko nuotrauka, 1999,
1906 metais nugriovus senąją Salantų bažnyčią, į Gargždelės koplyčią buvo perkelta dalis jos  įrangos. Kol Salantuose buvo pastatyta laikinoji bažnyčia, čia vyko visos pamaldos. Vėliau pamaldos čia vykdavo tik šventėmis.

Koplytėlė Gargždelės kapinėse. 
A. Donausko nuotrauka, 1999.
Pokario metais komunistams vykdant 1948 - 1949 metais bažnyčių turto nacionalizaciją, Gargždelės kapinių koplyčia su varpine buvo suvalstybinta ir atiduota Salantų valsčiaus, o vėliau - Salantų miesto nuosavybėn. 6 dešimtmetyje ja naudotis leista Kretingos kraštotyros muziejui, įrengusiam čia savo fondų saugyklas, kuriose buvo saugomi Salantų apylinkėse surinkti eksponatai. 1989 m. koplyčia buvo sugražinta tikintiesiems, kuri netrukus buvo restauruojama. Čia daug darbo įdėjo Vilius Orvidas.

Gargždelės kapinės ir koplyčia. R. Nagienės nuotrauka, 2004.
Gargždelės kapinėse palaidotas Žemaičių vyskupo M. Valančiaus tėvas Mykolas Valančius, amžinam poilsiui čia atgulė Rietavo muzikos mokyklos vadovas, kapelmeisteris Jozefas Eduardas Mašekas, knygnešys, kalendorių ir elementoriaus leidėjas Aleksandras Bendikas, akmentašiai Kazimieras ir Vilius Orvidai, liaudies meistras Petras Kalenda, Salantų kraštotyros muziejaus įkūrėjas Aleksas Gapanavičius ir kiti žymūs šio krašto žmonės.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. VANIUCHINAS, Paulius. Salantų bažnyčios istorija, Vilnius 2006. (Straipsnis nepublikuotas spaudoje).
www.salantiskis.lt 

2012-01-16

Iš Salantų bažnyčios praeities. III dalis

(Tęsinys)

Mūrinės bažnyčios statyba

Vaizdas iš Salantų bažnyčios bokšto. A. Daraškevičienės nuotrauka, 2007.
Dabartinė bažnyčia tapo neatsiejamas miesto simbolis. Jos aukštai iškilę bokštai iš tolo rodo kelią į Salantus. Ji neogotikinio stiliaus, lotyniško kryžiaus formos, trijų navų, su transeptu ir pusapskrite apside. Du bokštai aukšti, užbaigti trikampiais frontonais ir smailais šalmais. Transepto ir navos sankryžoje kyla mažas bokštelis. Bažnyčios interjerą puošia neogotikinio stiliaus suolai, klausyklos ir mediniai altoriai.

1851 m. Salantų klebonijos valdos. Žemėlapis iš Kretingos muziejaus, GEK 2342.
1864 – 1896 m. caro valdžia įvairiausiais pretekstais stengdavosi neduoti leidimų statyti bažnyčias. Leidimų neduodavo, kol parapijos gyventojai turėjo mokesčių įsiskolinimų. Taip pat nebuvo leidžiama statyti mūrinių bažnyčių, neva rūpinantis, kad nenuskurstų valstiečiai, kurių lėšomis būtų statoma bažnyčia. Laukiant praeidavo keleri metai, o kartais net keliolika metų. 1896 – 1899 m. laikotarpiu bažnyčių statybai valdžios leidimų nereikėjo. Juos išduodavo kurija, gavusi patvirtintą projektą. Minėtu laikotarpiu Žemaitijoje buvo pradėta statyti daug mūrinių šventovių. Reikia manyti, kad būtent tuo metu susirūpinta naujos Salantų bažnyčios statyba, nes bažnyčia, kuri parapijai tarnavo apie du šimtmečius buvo jau visai sukrypusi ir parapijiečiams ją lankyti buvo pavojinga. 1903 metų spaudoje apie ją rašė taip: „<...> Bažnyčia jau sena, medinė – palaikė, o šventieji surūkę, sudulkėję išrodo ištiesu kaip kūlėjai <...>“.
Reikia pažymėti, kad daug vertingos medžiagos apie šios bažnyčios statybą, 1929 m. „Žemaičių prieteliuje“  paskelbė jos statytojas, kunigas prelatas P. Urbonavičius.

Salantų bažnyčios statytojas prelatas kun. Pranciškus Motiejus Urbonavičius (1868 – 1841).
Nuotrauka Salantų bažnyčios.
Naujos bažnyčios statyba pradėjo rūpintis Salantų klebonas kun. A. Neverdauskas, kuris 1902 m. liepos 12 d. kreipėsi į Telšių vyskupijos kuriją, kad būtų išduotas leidimas jos statybai. Tais pačiais metais jau buvo paruoštas ir naujos bažnyčios projektas, kurio autorius, garsus švedų kilmės architektas Karlas Eduardas Strandmannas (pagal jo projengtus projektus yra pastatytos Švėkšnos, Palangos, Kelmės, Žiobiškio, Alantos ir kitos bažnyčios – aut. past.).
   
Atvirukas  „Salantų Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia“. Autorius nežinomas,  XX a. pradžia. Popierius, spaudinys.  Atvirukas iš Romualdo Beniušio (g. 1957) asmeninės atvirukų kolekcijos. 
Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.
Tais pačiais metais Kauno gubernijos valdybos statybos skyrius patvirtino bažnyčios projektą, kurio sąmata 52 344 rubliai ir 44 kapeikos, o jau rugpjūčio 14 d. kurija išdavė leidimą statybai. Taip pat kurija įpareigojo Skuodo dekaną nedelsiant vykti į Salantus ir ten sudaryti bažnyčios statybos komitetą.
Salantų bažnyčios vidus apie 1935 m. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
Jau rugsėjo 15 d. buvo išrinktas bažnyčios statybos komitetas, kurį kurija patvirtino rugsėjo 30 d.. Į komiteto sudėtį įėjo: Bogdanas Oginskis, Sofija Tiškevičienė, Stanislovas Vaitkevičius, Telesforas Mončys, Kazimieras Nezabitauskis, Jonas Kniūkšta ir Antanas Razmus. Kun. P. Urbonavičius nurodo kitos sudėties komitetą. Jis nemini Telesforo Mončio, Kazimiero Nezabitauskio ir Jono Kniūkštos pavardžių, o pažymi, kad į komitetą „<...> įėjo du dideli dvarininkai (magnatai): kunigaikštis Oginskis Bogdanas iš Rietavo ir grafienė Tiškevičienė Sofija iš Kretingos, vienas dvarininkėlis: Vaitkevičius Stanislovas iš Skaudalių ir trys „paprasti“ ūkininkai: Tamašauskas Aleksandras iš Sėlenių, Maksvytis – senasis Antanas iš Bajoralių ir Razmus Antanas iš Salantų <...>“. Jo nurodytame komiteto narių sąraše minimos dvi naujos pavardės t. y. Aleksandro Tamošauskio ir Antano Maksvyčio, tačiau šių pavardžių nėra 1902 m. rugsėjo 15 d. surašytame Skuodo dekano akte. Vis dėlto reikia manyti, kad į komiteto sudėtį įėjo: B. Oginskis, Z. Tiškevičienė, S. Vaitkevičius, T. Mončys, K. Nezabitauskis, J. Kniūkšta ir A. Razmus, o šiam vadovavo pats kun. A. Neverdauskas.

Salantų bažnyčios altorių meistras Jonas Balčiūnas (1883 - 1944). 
Nuotrauka iš Kretingos muziejaus, GEK 16571.
Nežiūrint į tai, kad Kauno gubernijos valdybos skyrius patvirtino bažnyčios projektą, o kurija išdavė leidimą statybai, vis dėlto bažnyčios statyba nebuvo pradėta. Lieka neaišku kokie įvykiai ar priežastys sutrukdė statybą.
Salantų bažnyčios altorių meistrai. Antras iš kairės dailidė Jonas Balčiūnas (1883 - 1944).
Nuotrauka iš Kretingos muziejaus, GEK 16570.
Pinigai bažnyčios statybai pradėti rinkti 1903 m. sausio mėnesi ir iki 1905 m. vasario mėnesio jau buvo surinkta 11 474 rubliai 27 kapeikos. Prie kun. A. Neverdausko buvo suvežti akmenys pamatams ir pastatytos plytoms džiovinti daržinės kunigaikščio B. Oginskio žemėje.
1905 m. Žemaičių vysk. Mečislovas Leonardas Paliulionis į Salantus paskyrė naują kleboną. Sausio mėnesį iš Klovainių čia atsikėlė kun. P. Urbonavičius, o kun. A. Neverdauskas persikėlė į Klovainius. Tik atvykus naujam klebonui, prasidėjo naujos bažnyčios statybos darbai.
Salantų bažnyčios altorių meistrai. J. Balčiūnas su brėžiniu rankoje. Apie 1913 m. Nuotrauka iš Kretingos muziejaus, GEK 16572.
1906 m. kovo 26 d. kurijai kun. P. Urbonavičius rašė, kad mūrinės bažnyčios stayba prasidės iškart po šv. Velykų toje vietoje kur stovi senoji medinė bažnyčia. Dokumente jis pažymi, kad senąją bažnyčią būtina nugriauti ir iš tos medžiagos 4 – 5 metams reikia pastatyti laikiną bažnyčią.

Skliautų konstrukcinės nerviūros Salantų bažnyčios pastogėje. 
A. Daraškevičienės nuotrauka, 2007.
1906 m. šv. Velykų trečią dieną iš bažnyčios buvo išneštas Švč. Sakramentas į Gargždelės koplyčią ir tą pačią dieną pradėta griauti senoji bažnyčia. Kun. P. Urbonavičius rašė: „<...> Žmonės sugrižę iš Gargždelės, suėjo į bažnyčią, kuri jau griauti buvo pradėta. Nors būti tuokart bažnyčioj buvo gana pavojinga, bet žmonės, to nenorėdami suprasti, nieku būdu nesidavė išvaromi. Greit pasirodė žmonių išvarymo reikalas: iš griaunamo bokšto nutrūko balkis, pramušė bažnyčios lubas ir su trenksmu įkrito bažnyčion, pramušė grindis ir galu įsmego žemėn. Laimė nieko neužgavo. Ir darbininkas  ant lubų balkio „įjojo“ bažnyčion raitas (tokių stiprių lubų bebūta) ir, nors kiek paaimanavo, bet tą pačią dieną stojo į darbą. Ilgainiui sužinota, dėl ko minia nesiduoda iš bažnyčios išvaroma. Didžiajame altoriuje buvo visos parapijos labai mylimas ir gerbiamas Panelės Marijos su Kūdikėliu ant rankų paveikslas. Minia laukė, švenčiausiąją Panelę padarysiant kokį stebuklą: taip greit nesileisianti išnešama iš bažnyčios, nors ir senos, bet mylimos. Dabar nebebuvo jau sunku. Beregint išimta švenčiausios Panelės paveikslas iš altoriaus ir nudanginta į tam tikrą klebonijoje parengtą kambarį – koplyčią <...>“.
Nugriovus senąją bažnyčią, nė vietos nebuvo kur pastatyti laikinai. Bažnyčios šventorius nebuvo didelis, o aplinkui miestelio gatvė ir kunigaikščio B. Oginskio dvaro žemė. Kunigaikštis tuo metu buvo supykęs ant vysk. M. L. Paliulionio, kad be jo žinios ir sutikimo buvo iškeltas klebonas A. Neverdauskas ir paskirtas naujas. Dėl to jis griežtai atsisakė ne tik prisidėti prie naujos bažnyčios statybos, bet ir laikinai bažnyčiai pastatyti atsisakė žemės sklypą užleisti. Tada buvo nutarta iškirsti klebonijos sodą ir ten pastatyti laikiną bažnyčią. Kadangi plytoms džiovinti daržinės taip pat buvo pastatytos B. Oginskio žemėje, jas reikėjo nugriauti ir perkelti kitur. Netoliese prie Kadagyno kaimo buvo surasta gana patogi vieta. Apie pusantro hektaro žemės sklypą plytų dirbtuvei įrengti už 350 rublių užleido Pranciškus Špogis. Kun. P. Urbonavičius pažymi, kad B. Oginskis išprotėjo, o dvarų valdytoja tapo jo žmona iš kurios nebuvo sunku išprašyti žemės sklypelio laikinai bažnyčiai.

Salantų bažnyčios interjeras. P. Vaniuchino nuotrauka, 2009.
Laikinoji bažnyčia (ji tebestovi ir šiandien bažnyčios šventoriuje – aut. past.) buvo pastatyta iš senosios bažnyčios medžiagos, dengta šiaudais, grįsta plytomis. Dirbo ją Juozapas Rėpšas iš Kalniškių ir pastatė taip greit, kad Sekminių išvakarėse ji buvo pašventinta ir parneštas Švč. Sakramentas iš Gargždelės koplyčios. O per Sekmines čia jau buvo atšvęsti atlaidai.

Šoninis Švč. Mergelės Marijos altorius. P. Vaniuchino nuotrauka, 2009.
1906 m. balandžio 25 d. pradėti mūryti naujosios bažnyčios pamatai, o liepos 22 d. Žemaičių vyskupas Gasparas Felicijonas Cirtautas pašventino kertinį akmenį.
1906 m rugsėjo 28 d. kurijai kun. P. Urbonavičius rašė, kad bažnyčios pamatai užima tiek vietos, kad šiaurės pusėje ribojasi su dviejų altarijų daržais ir visiškai nėra praėjimo tarp būsimos bažnyčios ir daržų. Klebonas prašė kurijos atskirti dalį žemės nuo kunigų altaristų daržų. Mainais už tai jis kunigams altaristoms pažadėjo duoti tokią pat dalį žemės klebonijos daržuose.

Šoninis Nukryžiuotojo altorius. P. Vaniuchino nuotrauka, 2009.
Kaip nurodo kun. P. Urbonavičius, bažnyčios statybos komitetas per visą gyvavimo laikotarpį nė karto nebuvo susirinkęs ir 1906 m. viduryje jis buvo perrinktas. 1906 m. rugsėjo 22 d. jis kreipėsi į kuriją prašydamas, kad būtų papildytas bažnyčios statybos komitetas. Dokumente nurodo, kad komiteto narys S. Vaitkevičius mirė, A. Razmus savo noru iš komiteto pasitraukė, o kunigaikštis B. Oginskis ir grafienė S. Tiškevičienė nesutiko būti patvirtinto komiteto nariais. Į komiteto sudėtį buvo siūlomi: mirusio S. Vaitkevičiaus sūnus Zenonas, Vikentijus Navickis, kuris valdė Z. Tiškevičienei priklausantį Grūšlaukės palivarką, Teodoras Dreinius ir Tadeušas Grigaitis. Spalio 25 d. kurija patvirtino naują bažnyčios komitetą. 1929 m. kun. P. Urbonavičius „Žemaičių prieteliuje“ rašė: „<...>1906 metų viduryje jis [komitetas] buvo perrinktas: išstojo didieji dvarininkai, pasitraukė ir Antanas Razmus iš Salantų, - prisidėjo daugiau paprastųjų žmonelių, būtent, Tadas Grigaitis iš Imbarės, Telesforas Mončys iš Laivių ir Teodoras Dreinius iš Reketės. Tuo būdu susitvėrė antras lankstesnis bažnyčiai statyti komitetas. Konsistorija jį patvirtino, ir jis, klebono vadovaujamas, ir pabaigė bažnyčią statyti <...> “.

Altorius su senosios bažnyčios didžiojo altoriaus relikvijomis. P. Vaniuchino nuotrauka, 2009.
Bažnyčios statybos komitetas nebuvo visiškai perrinktas, o buvo tik papildytas naujas nariais ir čia reiktų manyti, kad antrąjį bažnyčios komitetą sudarė: kun. P. Urbonavičius (pirmininkas), Z. Vaitkevičius, V. Navickis, T. Grigaitis ir T. Dreinius ir neabejotina, kad komitete išliko K. Nezabitauskis, J. Kniūkšta ir T. Mončys, kurie buvo išrinkti dar 1902 metais.

Klausykla. P. Vaniuchino nuotrauka, 2009.
Klausykla. P. Vaniuchino nuotrauka, 2009.
„Bažnyčiai statyti lėšos buvo renkamos iš parapijos per 10 metų po 30 kapeikų nuo dešimtinės, iš tarnaujančių gi berniukų po 3 rublius, mergaičių po 2 rublius į metus. Reikia pastebėti, kad parapijonys kuo sąžiningiausiai ėjo savo pareigas, ne vien pinigus dėdami, bet ir darbą atlikdami. Reikėjo juos matyti mamatus kasant, medžiagą vežant!...Tai tikros darbščios bitelės!... Nenuostabu tad, kad parapija nė nepajuto, kaip į naują bažnyčią įėjo. Žinoma, ne be to, ka dir sunkumų nebūtų buvę. Buvo. Salantų parapijai priklausė dvi filijos, dabar jau abi parapijos: Grūšlaukė ir Kalnalis. dėjo ir jos, ka dir geresnieji žmonės, ka dir po pusę tiek, kiek salantiškiai patys dėjo. Dėlto salantiškiai džiaugdamies savo gražia bažnyčia, turi ir tai su dėkingumu atsiminti. Daugelis atsirado tokių, kurie daugiau aukojo bažnyčiai, ne kaip iš jų reikalaujama, daugelis mirdami paliko legatus, daugelis ir iš svetimų parapijų savo aukomis šelpė statomąją bažnyčią. Iš didesnių dvarininkų tik nedaug tesulaukta. Taip Šateikių „dziedzic’as“ 100 rublių kartimis plytinyčiai ir laiptams, kunigaikštienė Mykolienė Oginskienė 100 rublių pinigais, ponia Choiseul’ienė 150 rub. Niekas į juos ir nebūtų drįsęs kreiptis, kad jie būtų buvę Salantams svetimi. Bet jie ne svetimi buvo: turėjo Salantų parapijoje savo palivarkus, kai kurie visai nemažus... Daugiau davė Bagdonienė Oginskienė: 500 rub. pinigais, 389 rąstus stogui ir bokštams, 50 kubikų malkų plytoms degti, bet reikalaujant p. Michalskiui, turto globos įgaliotiniui, reikėjo už rąstus užmokėti 300 rub., o malkų reikėjo atsižadėti, kadangi to paties pono įgaliotinio dėka buvo duotos per toli: vežti neapsimokėjo. Ir visai gražiai buvo paskyrusi ponia Zofija Tiškevičienė, Pesčių palivarko ir Grūšlaukės savininkė: 350 kubikų malkų plytoms degti, 100 rąstų lentoms ir 200 rublių pinigais, bet iš ponų administratorių malonės gauta malkos – sąpuviai, rąstai – šipuliukai, kurių medžiagai negalima buvo vartoti“.

Vargonų choras. P. Vaniuchino nuotrauka, 2009.
Plytos naujajai bažnyčiai buvo gaminamos Kadagyno kaime. Jas degė prūsai Emilis Baumanas ir jo sūnus Haris. Statybai sunaudota apie 1 900 000 plytų, kurias į statybos vietą suvežė patys parapijiečiai. Ypač daug vargo buvo su kalkėmis. Šiek tiek jų buvo Salanto ir Blendžiavos upių pakrantėse, bet labai nedaug. Reikėjo kalkes vežti iš kitur. Jų buvo surasta Kalotės dvare (Latvijos r.), kurias salantiškiams jų savininkas pardavė už 75 rublius. Jų beveik visai bažnyčiai užteko. Tik vidaus apdailai kalkių atsivežta iš Nigrando. Pačios bažnyčios statybą vykdė latvis Fricas Tramdachas iš Mintaujos per savo pavaduotoją taip pat latvį Kugenieką. Pagalbiniais darbininkais buvo samdomi vietiniai žmonės, o mūrininkais daugiausia buvo latviai ir gudai. Statybos darbus prižiūrėjo Kauno gubernijos inžinierius Nikolajus Andrejevas.
1911 m. spalio 19 d. vyskupo įgaliojimu Skuodo dekanas kun. K. Šaulevičius pašventino bažnyčią, ir tą pačią dieną joje pradėtos laikyti pamaldos
Reikia pažymėti, kad bažnyčios didįjį ir šoninius altorius, 30 suolų ir 2 suolus presbiterijoje, 3 klausyklas, sakyklą, 2 nešiojamuosius altorius, liturginių rūbų komodą, klauptus zakristijoje ir kitą darė salantiškis dailidė Jonas Balčiūnas (1883 – 1944). Šiuos darbus jis atliko nuo 1912 m. rudens iki 1917 m. pavasario.
Dailidės Jono Balčiūno pagaminta liturginių rūbų komoda Salantų bažnyčios zakristijoje. Dailidės įkainavimu komoda kainavo apie 300 rublių.
P. Vaniuchino nuotrauka, 2010.
    1918 m. liepos 22 d. Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius, vizitutuodamas Skuodo dekanatą, Salantų bažnyčią konsekravo Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo titulu.

1918 m. Salantų bažnyčios statybos komiteto nariai po konsekravimo. Viduryje sėdi Žemaičių vyskupas Pranciškus Karevičius ir prelatas Pranciškus Urbonavičius. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
Bažnyčioje buvo įtaisyti trys varpai. Du naujus - Kazimierą ir Aloyzą, 1911 m. spalio 12 d. atvežė iš Valdajaus. Pirmasis varpas svėrė 71 pūdą ir 38 svarus, o antrasis - 35 pūdą ir 5 svarus. Trečiasis varpas liko iš senųjų. 1908 m. laikraštyje „Viltis“ kun. J. Š. rašė: „<...> A. a. kaz. Kazbaravičius ir Draugas savo lėšomis nuliedino labai gražų ir didelį varpą, vardu Kasimieras. Jis sveria 84 pūdus 25 svarus. Ant juodo lanko lotiniškas parašas: gyvuosius šaukiu, pasimirusiųjų verkiu“.
    1918 m. gegužės 31 d. du varpai iš Salantų bažnyčios buvo atimti vokiečių. Kad vokiečiai tikrai iš Salantų bažnyčios paėmė du varpus, rodo byla, kurioje surašyti nuostoliai padaryti vokiečių okupacinės valdžios per Pirmąjį pasaulinį karą Telšių vyskupijos bažnyčioms. Byloje nurodoma, kad 1918 m. birželio mėnesį, vokiečiai paėmė iš Salantų bažnyčios didįjį varpą svėrusį 27 centnerius ir mažąjį - svėrusį 6½ centnerius, taip pat Gargždelės (nuo kapinių koplyčios) varpą svėrusį 3½ centnerio.
    Šiuo metu bažnyčios bokšte kabo du varpai. Tai 1911 m. Valdajuje nulietas Aloyzo (Aloysius) varpas ir matyt praėjusio šimtmečio antrajame dešimtmetyje įtaisytas naujas varpas, kuriame išlieti 1923 metai.   
    Bažnyčios projekto autorius buvo paskaičiavęs, kad bažnyčios statyba kainuos 124 000 rublių, bet dirbant  „gaspadoriškai“, kartu su altoriais kainavo 95 814 rublių.

Salantų klebonijos statyba apie 1931 m. Tuomet klebonijos statyba kainavo apie 12000 litų.
Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
Salantų klebonija šiandien. P. Vaniuchino nuotrauka, 2011.
Salantų parapijos "špitolėje" sovietmečiu buvo įsikūrusi klebonija. P. Vaniuchino nuotrauka, 2010.
    Bažnyčios šventoriuje paidotas prelatas Pranciškus Urbonavičius (1868 – 1841), jo sesuo Valerija (1870 – 1934), kunigas Teodoras Benediktavičius (1882 – 1944) ir kunigas Pranciškus Šatkus (1901 – 1986), Brunonas Bagužas (1920 – 2008). Garbingoje šventoriaus vietoje, šalia bažnyčios amžinam poilsiui atgulė kanauninkas kun. dr. Kaz. Genys (1866 – 1952) ir prelatas Antanas Simaitis T. M. (1887 – 1959).   
Prelato kun. P. Urbonavičiaus memorialinė lenta. P. Vaniuchino nuotrauka, 2010.
Bažnyčios priekinio fasado sienoje įmūryta Pranciškaus Urbonavičiaus memorialinė lenta su jo portretu. Salantų parapijietės lėšomis, 1990 m. bažnyčios šventoriuje pastatytas medinis stogastulpis su Rūpintojėliu, kurio autorius salantiškis Liudas Ruginis. Jame iškaltas užrašas byloja - „Viešpatie, suartink ramybėje ir meilėje“. 1995 m. šventoriuje iškilo atminimo kryžius kunigui dr. Kazimierui Olšauskiui (1911 – 1934 – 1954) žuvusiam ir palaidotam Turinsko lageryje, Sibire. Šio kryžiaus fundatorė kunigo sesuo Emilija Olšauskaitė – Pakalniškienė.

Salantų bažnyčia. A. Donausko nuotrauka, 2001.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. VANIUCHINAS, Paulius. Salantų bažnyčios istorija, Vilnius 2006. (Straipsnis nepublikuotas spaudoje).
www.salantiskis.lt 


2012-01-10

Iš Salantų bažnyčios praeities. II dalis

(Tęsinys)

Nukryžiuotasis Salantų bažnyčioje. P. Vaniuchino nuotrauka.
Skaudūs parapijai buvo XVIII a. pradžios karas su švedais bei 1710 m. maro epidemija, nusinešusi daugybę parapijiečių gyvybių. Salantų bažnyčiai užrašytuose kaimuose 1715 m. buvo likę tik trys baudžiauninkų sodybos. Buvo sugriauta ir bažnyčia.
1724 m. Salantų bažnyčią pastatė Grūšlaukės dvaro valdytojai Kazimieras ir Eleonora Vainaitė Oginskiai kartu su Salantų dvaro valdytojais Jurgiu ir Ona de Miunster Vainomis. Fotografas Tomas Nalenč Gorskis (?), XIX a. pabaiga. Nuotrauka iš Žemaičių vyskupystės muziejaus,GEK-2079.
P. Urbonavičius teigė, kad 1724-1725 m. Salantuose Kazimiero Oginskio pastatyta nauja medžio bažnyčia, tačiau bažnyčios vizitacijos aktai teigia visai ką kita. 1806 m. vizitacijos akte nurodoma, kad 1724 m. Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo titulo bažnyčia pastatyta koliatorių Vainų ir Oginskių, kuri 1750 03 07 konsekruota Žemaičių vyskupo Antano Tiškevičiaus.
Tuo metu Salantų dvarą valdė Jurgis Vaina ir jo žmona Ona de Miunster – Vainienė (Anna de Münster), kurie kartu su Kazimieru Oginskiu ir jo žmona Eleonora Vainaite (E. Vainaitė buvo Motiejaus Vainos duktė – aut. past.) ir pastatydino minėtąją bažnyčią. Čia verta prisiminti 1675 m. pasirašytą Motiejaus ir Benedikto Vainų raštą, kurie pasidalinę Salantų dvaro valdas amžiams apsiėmė taisyti bažnyčią.
Bažnyčia buvo medinė, vienanavė su gotiškų proporcijų penkiasiene apside. Bažnyčios apsidės eksterjere kabojo krucifiksas su stogeliu. Šoninius fasadus skaidė stačiakampiai langai su pusapskritėmis sąramomis. Kaip liudija vizitacijos aktai bažnyčioje buvo 22 langai. Stogas - aukštas, dvišlaitis, dengtas malksnomis. Į šonus išsikišusias siauras koplyčias dengė pratęsti stogo šlaitai. Stogo centrą - kryžmą pabrėžė, kelių tarpsnių, aštuoniakampis bokštelis, su vingraus silueto šalmu, kurį užbaigė, kalvio darbo, meniškai nukaltas geležinis kryžius. Bokštelyje buvo maži arkos formos langeliai, o viduje kabojo nedidelis varpas svėręs du akmenis. Stogo sparnų galus taip pat puošė du mažyčiai bokšteliai su kalvio darbo geležiniais kryžiais. 1821 m. vizitacijos akte pažymėta, jog bokšteliai dažyti žalia spalva ir 1820 m. naujai suremontuoti koliatoriaus Leopoldo Gorskio.
1930 m. P. Galaunė knygoje „Lietuvių liaudies menas“ įamžino 1724 m. statyta Salantų bažnyčią. P. Galaunės piešinys. Iš leidinio: Paulius Galaunė, Lietuvių liaudies menas, Kaunas, 1930.
Vizitacijos aktai teigia, kad bažnyčioje buvo septynios durys. Į bažnyčios prieangį vedė trejos durys iš kurių vienos buvo dvivėrės, ąžuolinės. Pastarosios buvo meniškos. Augalinio motyvo drožiniais ir rombų raštu apkaltas duris pagyvino vinys su stambiomis galvutėmis. Jas kaip ir pačią bažnyčią 1930 m. įamžino Paulius Galaunė knygoje „Lietuvių liaudies menas“.
1724 m. statytos Salantų bažnyčios durys. P. Galaunės piešinys.
Iš leidinio: Paulius Galaunė, Lietuvių liaudies menas, Kaunas, 1930.
Iš prieangio į bažnyčia vedė vienos dvivėrės. Iš šventoriaus buvo galima patekti į zakristiją, o iš zakristijos į bažnyčią. Iš bažnyčios buvo galima patekti į pirmą ir antrą zakristijas.
Bažnyčios vidaus dekoras nebuvo sudėtingas. Grindys buvo išklotos lentomis. Lubos lenkto skliauto formos, dažytos baltai kaip ir sienos. Presbiteriją skyrė sija su užrašu ir krucifiksu.
Svarbiausias bažnyčios interjero akcentas - altoriai. Vizitacijos (1806, 1821, 1827, 1839, 1841 ir 1850 ) aktai liudija, kad jų bažnyčioje yra devyni.
Pirmasis didysis altorius dviejų tarpsnių, staliaus ir drožėjų darbo, vietomis dažytas, kai kur paauksuotas. Pirmajame altoriaus tarpsnyje įtaisyta Švč. Dievo Motinos su sidabriniais aptaisais paveikslas, kuris uždengiamas kitu - Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo paveikslu. Tame altoriuje tabernakulis Švč. Sakramentui laikyti, o virš jo varinis kryžius.
Nors minėti dokumentai nepateikia daugiau žinių apie Didžiojo altoriaus Švč. Dievo Motinos paveikslą, reikia manyti, kad šis paveikslas buvo perkeltas iš senosios bažnyčios, o sidabriniai aptaisai 1781 m. atnaujinti.
Relikvijorius su 1724 m. statytos bažnyčios didžiojo altoriaus relikvijomis. P. Vaniuchino nuotrauka.
1781 03 16 Salantų dvaro pajamų - išlaidų knygoje pažymėta, kad kunigui klebonui už Vilniuje padarytas išlaidas, dengiant sidabru Salantų didžiojo altoriaus Švč. Mergelės atvaizdo rūbą, jo malonybės Geradarės (Onos Vainienės – aut. past.) valia grąžinta 84 timpos ir 2 šeštokai.
Didžiojo altoriaus šonuose stovi dar du altoriai. Kairėje pusėje iškyla staliaus ir drožėjų darbo, vietomis dažytas, kai kur paauksuotas altorius. Jo pirmajame tarpsnyje įtaisytas Švč. Mergelės Sopulingosios paveikslas, antrajame – erškėčiais vainikuoto Jėzaus paveikslas. Kitas altorius dešinėje pusėje, taip pat kaip ir kairysis altorius, staliaus ir drožėjų darbo, vietomis dažytas, kai kur paauksuotas. Šį altorių puošė Nukryžiuoto Jėzaus figūra. Minėti altoriai stovėjo presbiterijoje, kuriuos nuo bažnyčios erdvės skyrė medinės grotos.

Klausykla iš senosios Salantų bažnyčios. P. Vaniuchino nuotrauka, 2009.
Evangelijos pusėje (žiūrint į altorių, kairioje bažnyčios pusėje) iškyla staliaus darbo, dviejų tarpsnių altorius. Pirmajame – šv. Angelų Sargų, o antrajame tarpsnyje įtaisytas Dievo Tėvo paveikslas. Šalia šio altoriaus iškyla staliaus ir drožėjų darbo šv. Antano titulo altorius, kurio viršutiniame tarpsnyje įtaisytas šv. Tadeušo paveikslas. Kitas drožėjų darbo trijų tarpsnių altorius. Pirmajame jo tarpsnyje 1819 m. naujai įtaisytas šv. Juozapo paveikslas, antrajame – šv. Kazimiero, o trečiąjį tarpsnį puošė Nukryžiuotojo Kristaus atvaizdas.

1796 m. LDK taurininko Leono Nalenč-Gorskio dovanota sidabrinė monstrancija Salantų bažnyčiai. Tai liudija monstrancijos pėdoje esantis įrašas: Leon Gorski Czesnik Litewski 1796 R. Virš užrašo iškalstytas Gorskių giminės herbas Nalęcz. P. Vaniuchino nuotrauka, 2009.
Skaitinių pusėje (žiūrint į altorių, dešinėje bažnyčios pusėje) iškyla staliaus ir drožėjų darbo altorius, kurio pirmajame – šv. Onos, Švč. Mergelės ir šv. Joakimo paveikslas, o antrąjį šio altoriaus tarpsnį puošė šv. Mykolo paveikslas. Švč. Trejybės titulo altorius – staliaus ir drožėjų darbo, dažytas. Šio altoriaus pirmajame tarpsnyje įtaisytas Švč. Trejybės paveikslas, žemiau patriarchų šv. Jono ir šv. Felikso (Trinitorių ordino steigėjų) paveikslas ir Antakalnio Jėzaus figūra. Kitame šio altoriaus tarpsnyje įtaisytas kankinių šv. Kotrynos ir šv. Cecilijos paveikslas. Kitame dažytame, staliaus ir drožėjų darbo altoriuje įtaisytas šv. Jurgio paveikslas. Dokumentuose nurodoma, kad kai kurie altoriai yra seni ir jiems reikalingas taisymas.
Bufetas iš senosios Salantų bažnyčios. Tikėtina, kad jis stovėjo zakristijoje. Vėliau šis bufetas buvo išgabentas į Gargždelės kapinių koplyčią, o iš ten pateko į Kretingos muziejų. 
Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.
Žemaitijos kaštelionas Mykolas Gorskis. 
1776 m. buvo palaidotas Salantų bažnyčios rūsiuose.
Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo. 
Abipus presbiterijos glaudėsi dvi zakristijos. Viena skirta pasiruošti pamaldoms, kurioje lentų grindys, o kita - liturginiams rūbams ir reikmenims susidėti, kurioje įtaisytas langas su geležinėmis grotomis. Šalia šv. Angelų Sargų altoriaus, prie sienos buvo pritvirtinta sakykla. Ji staliaus ir drožėjų darbo, dažyta, vietomis paauksuota. Sakyklą puošė drožėjų darbo baldakimas, kuris taip pat buvo dažytas, vietomis paauksuotas. Į sakyklą buvo galima įeiti per zakristiją. Kaip nurodo minėti dokumentai, prie Švč. Trejybės ir šv. Jurgio altorių buvo staliaus ir drožėjų darbo, dažyta, vietomis paauksuota krikštykla, o virš jos - šv. Jono [Krikštytojo] paveikslas. Bažnyčioje buvo devynios klausyklos iš kurių trys staliaus ir drožėjų darbo. Abiejuose šonuose buvo dvylika suolų ir vienas dažytas suolas skirtas koliatoriams. Presbiterijoje buvo dvi stalės skirtos kunigams mansijonarams. Jos - staliaus ir drožėjų darbo, dažytos. Stalių atkaltės arabeskomis drožinėtos, vietomis paauksuotos. Virš prieangio įrengtame chore buvo aštuonių balsų vargonai.
Po bažnyčios grindimis buvo išmūryti trys rūsiai. Po didžiuoju altoriumi, išmūrytame rūsyje, buvo laidojami bažnyčios koliatoriai. Skaitinių pusėje, po Švč. Trejybės titulo altoriumi įrengtame rūsyje amžinam poilsiui atguldavo bažnyčios klebonai, o Evangelijos pusėje, po šv. Antano titulo altoriumi išmūrytame rūsyje nuo seno buvo laidojami žymesni parapijiečiai.
Reikia paminėti, kad šios bažnyčios rūsiuose buvo palaidoti: Užvenčio seniūnai ir Salantų dvarininkai Jurgis (iki †1745) ir Ona (†1785) Vainos, jų sūnus Petihorcų vėliavininkas Mykolas Vaina (†1757), Žemaitijos kaštelionas Mykolas Gorskis (†1776) ir jo žmona Marijona Vainaitė - Gorskienė (†1767) ir kiti.
Žemaitijos kaštelionienė Marijona Gorskienė. 
1767 m. buvo palaidota Salantų bažnyčios rūsiuose.
Nuotrauka iš Šialių "Aušros" muziejaus, D-T 535.
Minėti rūsiai nuolatos buvo prižiūrimi ir taisomi koliatorių lėšomis. Štai 1766 – 1771 metų Salantų dvaro pajamų - išlaidų knygoje pažymėta, kad 1766 05 21 Motiejui Budriui už šv. Onos altoriaus perstatymą ir postamento (rūsyje) padarymą sumokėta 5 timpos. 1766 07 30 Jokūbui Čiuprynai, Salantų mūrininkui, už šv. Onos altoriaus apmūrijimą, didžiojo rūsio ir rūsio po Švč. Trejybės altoriumi sutaisymą sumokėta 5 timpos. 1767 03 24 Budriui už katafalko ir postamento karstams rūsyje padarymą sumokėta 5 timpos. 1771 10 26 mūrininkui Pilikauskui už fundatorių rūsio Salantų bažnyčioje sutaisymą sumokėta 70 timpų.
Laikui bėgant, karstai suiro, o palaikai greičiausiai buvo perlaidoti, tačiau šio fakto nepatvirtina joks dokumentas. Tik 1821 m. bažnyčios vizitacijos akte, sidabro skyriuje įrašyta sidabro skarda nuo koliatoriaus Vainos karsto, kuri sveria 6 svarus (reikia manyti, kad tai buvo sidabrinės karstinės plokštės - aut. pastaba).
Senos kartos salantiškiai pasakodavo, kad kasant dabartinės bažnyčios pamatus, buvo randami žmonių kaulai, kurie buvo surinkti ir užkasti ties ta vieta, kur šiuo metu stovi centrinis bažnyčios altorius. Reiktų manyti, kad tai buvo anksčiau bažnyčios rūsiuose palaidotų žmonių kaulai.
Virš koliatorių rūsio, prieš presbiterijos grotas, bažnyčios grindyse buvo įtaisyta smiltainio, apkaustyta užrašais ir herbais, koliatoriaus Stanislovo Vainos antkapinė plokštė.
Iki šių dienų LDK virtuvininko, Gandingos tijūno, Plungės ir Palangos seniūno Stanislovo Vainos (†1649) antkapinė plokštė nėra išlikusi. 1906 metais, griaunant bažnyčią, ji buvo neapsaugota. Jos metaliniai papuošimai, herbo skydas ir užrašai buvo nuplėšyti, o pati lenta sudaužyta.
Kunigas P. Urbonavičius rašė: „<…> Sugriovus senąją bažnyčią ir nesant uždaros vietos tai smėlio lentai laikyti, plėšikėliai, pasipelnyti norėdami, nakties metu nulupinėjo bronzinius pagražinimus, ir visa lenta subirėjo į skeveldras <…>“.
1724 m. statytos Salantų bažnyčios interjeras. Priešais didįjį altorių, bažnyčios grindyse matyti įtaisyta LDK virtuvininko Stanislovo Vainos antkapinė plokštė. Fotografas Tomas Nalenč Gorskis (?), XIX a. pabaiga. Nuotrauka iš Žemaičių vyskupystės muziejaus,GEK-2079.
Praėjusio šimtmečio antroje pusėje, antkapinės plokštės metaliniai fragmentai (nuolaužos) buvo aptiktos Salantų bažnyčioje. Jas suradęs salantiškis (šio staripsnio autoriui pavardė yra žinoma – aut. past) jas perdavė į salantiškio Alekso Gapanavičiaus (1918–1998) asmeninį muziejų ir ten buvo eksponuojamos iki kolekcionieriaus mirties. Muziejaus ekspozicijoje buvo jungtinis herbinis skydas, liūto galva (kaukė) be antabos, užrašų ir ornamentų su sparnuota angeliuko galva fragmentai. Septyniose bronzinėse nuolaužų lentelėse didžiosiomis raidėmis iškiliu šriftu, lotynų kalba buvo užrašyta: PRÆFECTV…// MAGNI DVCAI…//…AVS CASIMIRVS //…TANISI POŁONG //…OW WOINA // ... MOLO // …NNO  DOMINI  1649…//.
Pagal matytus antkapinės plokštės fragmentus ir tų fragmentų piešinį, o taip pat 1724 m statytos bažnyčios vidaus nuotrauka, kuri 1929 m. išspausdinta „Žemaičių prieteliuje“ pabandžiau atkurti pirmykštę paminklo išvaizdą.
LDK virtuvininko Stanislovo Vainos antkapinės plokštės rekonstrukcija. 1 - Trijų ragų herbas; 2 - Kirvio herbas; 3 - Dvigubos lelijos herbas; 4 - Radvano herbas; 5 - Korčako herbas; 6 - Liūtų galvos (kaukės) su antabomis nasruose; 7 - Memorialiniai įrašai metalinėse plokštėse.
P. Vaniuchino rekonstrukcija.
LDK virtuvininko Stanislovo Vainos jungtinis herbas.
Į žiūrovus atkreipta antkapinė plokštė buvo įtaisyta bažnyčios grindyse prieš presbiteriją. Ji - stačiakampio formos, smiltainio. Kraštai puošti metaliniais sparnuotų angeliukų galvomis ir augalinio motyvo ornamentais. Antkapinės plokštės centre, įkomponuotas jungtinis Stanislovo Vainos herbinis skydas su papuošimais ir trimis kalavijais po juo. Herbo skydas – ketvirčiuotas (padalytas į keturis laukus). Pirmame skydo lauke buvo Trijų ragų (Trąby), antrame – Kirvio (Oksza), trečiame – Dvigubos lelijos (Gozdawa) ir ketvirtame – Radvano (Radwan) herbai. Keturis herbus sujungė mažesnis skydas (vadinamas herbo širdimi), kuriame buvo pavaizduotos dvi horizontalios juostos (paprastai Stanislovo Vainos jungtiniame herbo širdyje būdavo Korčako (Korczak) herbas, kuriame pavaizduotos trys horizontalios juostos – aut. past.). Virš herbinio skydo buvo įtaisyti metaliniai užrašai. Lygiagrečiai, iš abiejų pusių po tris, herbo skydo ir užrašų šonuose, buvo įtaisytos liūtų galvos (kaukės), nasruose laikančios antabas.

LDK virtuvininko Stanislovo Vainos mirusio 1649 m. antkapinės plokštės užrašo fragmentas. 2012 m. birželio 12 d. jis padovanotas Kretingos muziejui. P. Vaniuchino nuotr., 2012. (plačiau skaitykite čia)
Kadangi ta lenta buvo netoli grotų, priešais didįjį altorių, žmonės per ją dažnai suklupdavo. Laikui bėgant, apie tą lentą atsirado legenda, kurią salantiškiai pasakojo taip:
„Gyvenęs prie Salantų bažnyčios labai dievotas kunigas mansijonaras Alksnevičius. Beeidamas vieną rytą bažnyčion Mišių laikyti, jis išvydęs ir Salantuose nepaprastą reginį: šventoriuje tūkstančiai juodvarnių tik kranksi, tik kranksi – tikros pragaro vestuvės. Jis tuoj supratęs, jog čia nepaprastų juodvarnių esama, bet pragaro juodvarnių. Jis beregint juos užkeikęs ir liepęs pasakyti, ko jie čia susirinkę ir kieno jie čia vestuves kelią, taip keistai kranksėdami.
- Mes džiaugiamės, - atrėžė jam pragaro juodvarniai, - šiandien Ryme popiežius pokylį kelia. Bus pokylyje ir mūsų draugų bei draugių. Mes nujaučiame, kad jų vienai pasiseks šventąjį Tėvą apgauti. Kaip gi  tad nekranksėti iš džiaugsmo?
Paveikslas "Legenda apie Salantų parapijos kleboną, kurį juodvarniai nešė ant bažnyčios durų į Rymą". Dailininkas A. Drungilas. 1976. Paveikslas saugomas Kretingos muziejuje, GEK 10165. 
Iš leidinio: Salantų bažnyčia:istorija, meno vertybės ir žmonės, Vilnius, 2011.
Alksnevičius sutelkęs visas savo dvasios galybes ir įsakęs juodiesiems jį patį nunešti į Rymą, ką šie noromis nenoromis ir padarę: išėmę iš Salantų bažnyčios duris, užrioglinę ant jų Alksnevičių ir žaibo greitumu į Rymą nunešę.
Alksnevičius nuėjęs į Popiežiaus rūmus, tapęs maloniai priimtas ir pakviestas į pokylį. Svečiams susirinkus ir besišnekučiuojant, jis pamatęs labai gražią moteriškę prie Popiežiaus besiartinant. Supratęs, jog tai ta pati, apie kurią juodvarniai sakė, jis pamažu prie jos prisiartinęs ir paleidęs jai sprigį į nosį: gražioji moteriškė beregint smalos statine virtusi.
Tai išvydęs, Popiežius labai prasidžiugęs: Alksnevičių pavaišinęs, apdovanojęs ir paleidęs namon. Šis pasišaukęs savo juoduosius nešikus, liepęs išimti iš vienos Rymo bažnyčios duris, palikęs salantiškes vietoj, ir tą pačią dieną pardūmęs į Salantus.
Amžinam to įvykio paminėjimui Rymo bažnyčios durys tapusios įmūrytos į grindis ties didžiuoju altoriumi ir per ilgus laikus klupdžiusios kunigus ir paprastus žmones“.
1806 m. vizitacijos akte pažymėta, kad šalia bažnyčios pastatyta nauja varpinė, kurios pamatai sumūryti iš akmenų ir plytų. Ji medinė, sienos apkaltos eglinėmis lentomis, stogas storlentėmis dengtas virš kurio kyla geležinis kryžius. Varpinėje vidutinio didumo keturi varpai.

Priešais didįjį altorių kabanti sidabrinė Amžinosios šviesos lempa su Marijonos Vainaitės - Gorskienės herbu ir 1758 m. data. P. Vaniuchino nuotr., 2013.
1827 m. vizitacijos aktas detalesnis. Jame pažymėta, kad ši varpinė dviejų tarpsnių, o virš stogo nedidelis kupolas su geležiniu kryžiumi. Akte nurodyti varpai ir pažymėti jų svoriai: didysis, sveriąs 20 akmenų, vidurinis – 16 akmenų ir 16 svarų, mažesnis – 10 akmenų ir mažiausiais - 8 akmenis. Nurodyta, kad prie zakristijos esantis signatūros varpas sveria 4 svarus, prie šv. Angelų Sargų altoriaus – 2 svarus ir bažnyčios bokštelyje esantis signatūros varpas sveria 2 akmenis. Bažnyčioje – 7 nešiojami įvairaus dydžio varpai, kurių bendras svoris 32 svarai ir 7 nešiojami varpeliai, kurių bendras svoris 5 svarai. 1839 m. vizitacijos akte pažymėta, kad varpinėje likę tik du varpai. Tame pačiame dokumente nurodyta, kad vidurinis ir mažiausias [signatūros] varpas 1831 m. sukilėlių įsakymu atimti.
XVIII a. I p. relikvijoriaus fragmentas. Šis relikvijorius yra seniausias liturginis reikmuo Salantų bažnyčioje. P. Vaniuchino nuotrauka, 2009.
 1827 m. vizitacijos akte nurodyta, kad bažnyčios šventoriuje stovi dvi koplyčios. Viena koplyčia ovalios formos, pastatyta iš senos eglinės medienos, apkalta geromis storlentėmis kaip ir jos stogas, pamatai iš akmenų ir plytų sumūryti. Koplyčioje du dideli langai, grindys lentų, durys su vyriais ant geležinių kablių. Viduje Švč. M. Marijos altorius. Kita koplyčia kaip ir jos stogas iš molio. 1850 m. vizitacijos akte pažymėta, kad vieną koplyčią priklauso taisyti Grūšlaukės dvarui, o kitą – Salantų.
1779 m. Salantų dvarininkės Onos Vainienės dovanotos sidabro žvakidės su išraižytais Vainų herbais ir donaciniais įrašais. XIX a. dokumentuose jos minimos keturios, iki šių dienų išliko tik trys. Šiuo metu žvakidės nebenaudojamos. Senosios bažnyčios altorius puošusios žvakidės buvo pirktos iš garsių to meto Varšuvos firmų. Žvakidės saugomos Salantų bažnyčioje.  P. Vaniuchino nuotrauka.
Pažymėtina, kad prie šios bažnyčios 1734 m. Salantų klebonas Mykolas Vambutas fundavo antrąją Švč. Trejybės titulo altariją, o žemės plotą šiai altarijai pastatyti 1737 03 29 suteikė Salantų dvarininkai Jurgis ir Ona Vainos.

1825 - 1831 m. Salantuose klebonavo teologijos daktaras, kelių mokslo draugijų narys, kanauninkas kun. Stanislovas Čerskis (1777 - 1833).
1830 m. kun. Stanislovas Čerskis Salantuose parašė ir savo lėšomis išleido knyga "Žemaičių vyskupujijos aprašymas". Knygos titulinis puslapis. Iš leidinio: Stanislaw Czerski, Opis zmudzkiey diecezyi, Wilno, 1830.
XVIII a. antroje pusėje, Salantų parapijoje įvyko nemažai permainų. 1761 m. Vilniaus kaštelionas Ignotas Oginskis ir jo žmona Elena Oginskytė - Oginskienė, Grūšlaukėje pastatė šv. Mykolo Arkangelo koplyčią, prie kurios įsteigė altariją, kurią fundavo 1771 metais. 1778 m. jie čia pastatė naują šv. Jono Nepamuko bažnyčią, kuri tapo Salantų bažnyčios filija. Ir tik 1923 m. Grūšlaukės bažnyčiai buvo suteiktos parapijjos teisės.
Netrukus kita šv. Lauryno titulo bažnyčia iškilo Kalnalyje. Ją 1777 m. pastatė ir fundavo LDK sekretorius Andrius Oginskis. Ši kaip ir Grūšlaukės bažnyčia tapo Salantų bažnyčios filija.  Šiai bažnyčiai parapijos teisės suteiktos 1926 metais.
Stanislovo Čerskio raižytas Salantų parapijos XIX a. pr. žemėlapis. Iš leidinio: Stanislaw Czerski, Opis zmudzkiey diecezyi, Wilno, 1830.
Prie bažnyčios dar nuo XVII a. vidurio iki XIX a. vidurio nuolatos gyveno šeši - septyni kunigai. 1806 ir 1827 metų vizitacijos aktuose pažymėta, kad čia gyvena kunigas klebonas, keturi kunigai mansijonarai ir 2 kunigai altaristai, o 1850 m. vizitacijos akte paminėti tik penki: kunigas klebonas, du kunigai vikarai ir du kunigai altaristai.

(Bus daugiau)

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. VANIUCHINAS, Paulius. Salantų bažnyčios istorija, Vilnius 2006. (Straipsnis nepublikuotas spaudoje).
www.salantiskis.lt