Iš Salantų bažnyčios praeities. I dalis

Salantų bažnyčia. A. Donausko nuotrauka.

Kada konkrečiai buvo pastatyta pirmoji Skilandžiuose (ankščiau taip vadinosi Salantai – aut. past.) bažnyčią – nežinia. Kun. Pranciškus Urbonavičius teigė, kad ji buvo pastatyta 1603 metais. Kiti šaltiniai nurodo, kad ji esanti pastatyta 1630 metais. Pastaroji data yra neteisinga, nes 1626 m. sudarytame Skilandžių pardavimo akte jau minima bažnyčia. Reiktų manyti, kad ji buvo pastatyta XVII a. pirmo – antro dešimtmečio sandūroje.
Pirmąją šv. Mikalojaus titulo bažnyčią pastatė karaliaus sekretorius, Vilniaus arklininkas Mikalojus Pasamovskis (Mikolay Pasamowski), kuriai 1630 06 26 paskyrė fundaciją. Ašmenoje surašytame fundaciniame rašte, bažnyčiai fundatorius užrašė tris kaimus Rietavo valsčiuje, kuriuos buvo įsigijęs iš Florijono Pelaso (Florian Pielasa). Bažnyčios klebonui M. Pasamovskis užrašė Ablingos kaimą, turėjusi 10 valakų ir Laigių kaimą, turėjusi 9 valakus, o mokytojui, kantoriui, vargonininkui ir bažnyčios giedotojams Ližių kaimą, turėjusi 11 valakų. Minėtus kaimus bažnyčia valdė iki 1842 metų. Naikinant bažnytinę žemėvaldą jie buvo suvalstybinti.
Fundaciniame rašte nenurodoma kur tiksliai buvo pastatyta pirmoji šv. Mikalojaus titulo bažnyčia. Manoma, kad ji iškilo pietvakariniame miesto pakraštyje, netoli arba šalia Gaidžio kalno. Tačiau šių faktų istoriniais dokumentais nepavyko patvirtinti.

Šv. Mikalojus. 
Šv. Mikalojaus ikona Antalijos (Turkija) muziejuje. 
P. Vaniuchino nuotrauka.

Įsteigus bažnyčią, Žemaičių vyskupas įkūrė parapiją, kuri susidarė ne tokia jau maža. Ji driekėsi abipus Salanto ir Minijos upių. Deja, gana greitai parapija sumažėjo. Žemaičių vyskupas Jurgis Tiškevičius atskyrė nuo Skilandžių parapijos keletą kaimų ir įkūrė atskirą Kartenos parapiją. Čia dar iki 1619 m. Naugarduko vaivada Mikalojus Sapiega pastatė bažnyčią, kuriai 1634 06 27 užrašė fundaciją.
Aleksandras Bendikas rašė, kad: „<…> Ta bažnyčia buvo užgrobtinai patekusi į to laiko užplūdusiųjų kalvynų rankas, ką patyręs vyskupas Geišas, liepė Varnių prelatui Jurgiui Lapačinskiui pašaukti ant teismo užgrobėją, kunigaikštį Jonušą Radvilą, ir nusprendimu Lietuvos Tribunolo, gavo Radvila sugrąžinti katalikams tą žemę, ant kurios stovėjo bažnyčia su klebonija ir prispyrė duoti rąstus pastatymui naujos bažnyčios, kurią Lapačinskis su kitais to laiko galiūnais ir pastatydino 1637 metuose, ant aukštesnės vietos, kurioje ir šią dieną tebestovi, pramindamas „Salantai“ <…>“ . Bronius Kviklys nurodo, kad reformacijos metu ji [Skilandžių bažnyčia] atitekusi protestantams, bet katalikai laimėję bylą ir protestantai buvo įpareigoti padėti katalikams bažnyčią atstatyti.

Manoma, kad pirmoji šv. Mikalojaus titulo bažnyčia iškilo pietvakariniame Salantų miesto pakraštyje, netoli arba šalia Gaidžio kalno. Nuotraukoje Gaidžio kalnas ir koplyčia. 
P. Vaniuchino nuotrauka.

Iki šiol lieka neaišku kokiais istoriniais šaltiniais rėmėsi A. Bendikas teigdamas, kad naujoji bažnyčia iškilo 1637 metais. Reikia manyti, kad A. Bendiko 1925 m. išspausdintu straipsniu „Trumpas istorinis aprašymas nuo pradžios įsikūrimo miestelio Salantų iki mūsų laikų“, rėmėsi B. Kviklys rašydamas apie Salantus veikaluose „Lietuvos bažnyčios“ ir „Mūsų Lietuva“.
Tuo metu Salantų dvarą iš Elžbietos Gaslovskos – Valavičienės buvo pavelėjęs jos sūnus, iš pirmos santuokos su Motiejumi Vaina, Stanislovas. Galima daryti tik prielaidą, kad tada naujoji bažnyčia iškilo naujoje vietoje, dabartinėje miesto teritorijoje, kurią savo lėšomis arba padedant pastatė Salantų dvarininkas Stanislovas Vaina. Tačiau šių faktų istoriniais dokumentais nepavyko patvirtinti.
1646 01 27 Stanislovas Vaina ir jo žmona Elžbieta  Krišpin - Kiršenšteinova prie bažnyčios įsteigė keturias mansijonarijas ir keturiems kunigams mansijonarams paskyrė išlaikymą bei pažadėjo jiems pastatyti tinkamus namus, kad jie Salantų bažnyčioje kasdien melstų maldas Švč. Mergelės Marijos garbei (Cursus Beatisimae Virginis Mariae – aut. past.). Tuo pačiu metu Vainos įsteigė Palangos altariją ir altaristui paskyrė išlaikymą. Dokumente išvardinti jiems užrašyti kaimai: Juodupėnai (Indupiany), Jakštaičiai (Iaksztaycie), Narmontai (Narmonty), Šatraminiai (Szotrominy), Žalgiriai (Zologiery), Šaučikiai (Szawczyki) ir Kumpikai (Kąmpiki).

Žemaičių vyskupas Jugis Tiškevičius
(1596 - 1656)

Taip pat jie išrūpino iš Žemaičių vyskupo Jurgio Tiškevičiaus Salantų bažnyčiai prepozitūros titulą, o klebonui – prepozito. Nuo to laiko Salantų klebonai būdavo Žemaičių kapitulos prelato prepozitai. Apie tai vyskupas pranešė popiežiui.
XVII a. šešto - septinto dešimtmečio dokumentai mini naują Salantų bažnyčią. Reiktu manyti, kad ją iki 1667 m.  suremontavo arba perstatė Stanislovo brolis Vladislovas Vaina.

    Apie šią bažnyčią žinių teikia kiek vėlesnio laikotarpio, t.y. 1715 m. vizitacijos aktas. Jame rašoma, kad bažnyčia sena, kurios sienos sutvirtintos statramsčiais. Stogas taip pat senas, dengtas lentomis, kuriam reikalingas taisymas. Virš stogo kyla trys bokšteliai: didesnis – viduryje ir du mažesni šonuose. Didysis bokštelis tuščiaviduris, be kryžiaus. Šio bokšto kryžius padėtas bažnyčioje. Šoniniai bokšteliai su geležiniais kryžiais. Vienas kryžius virš šv. Angelų Sargų koplyčios, o kitas virš Švč. M. Marijos Sopulingosios koplyčios. Apsidės eksterjere prikaltas kryžius. Bažnyčioje yra 18 didelių ir mažų langų, kurie įtaisyti į šviną ir 7 langinės, o į zakristijos langą įtaisytos grotos. Į bažnyčios prienavį veda trys įėjimai. Čia dvejos durys eglinės, o kitos dvivėrės ąžuolinės. Iš prienavio į bažnyčia vienas įėjimas. Čia vienos dvivėrės durys. Abipus presbiterijos glaudėsi dvi zakristijos. Įėjimas į zakristiją vienas veda iš kiemo. Joje nedidelės durelės [į kamarą], kur kunigai saugoja [liturginius] rūbus, o kitos - ąžuolinės į bažnyčią. Iš bažnyčios įėjimas į kitą zakristiją. Čia eglinės durys su gera spyna. Toje zakristijoje kur kunigai mišioms ruošiasi nedidelės durelės į kamarą kur saugomi bažnyčios [liturginiai] reikmenys. Ši bažnyčia Švč. M. Marijos Dangun Ėmimo titulu konsekruota 1675 10 13 Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco.

Žemaičių vyskupas Kazimieras Pacas (1668-1695).
Žemaičių vyskupystės muziejaus Skaitmeninio vaizdo archyvo nuotrauka.

    Vizitacijos akte rašoma, kad bažnyčioje yra trylika altorių. Vieni jų yra drožinėti, kiti ant lentų ir drobės tapyti. Daugiausia altorių dedikuota Švč. Mergelei Marijai.
    Didysis altorius drožėjų darbo su aštuoniomis kolonomis, dvi iš jų išdrožinėtos. Altoriaus pirmame tarpsnyje ant lentos tapytas Švč. M. Marijos Dangun Ėmimo paveikslas, kuris uždengiamas panašiu ant drobės tapytu paveikslu. Antrame – sidabriniu paauksuotu aptaisu Švč. M. Marijos su Jėzumi paveikslas, kurį puošė dvi sidabrinės paauksuotos, pusbrangakmeniais inkrustuotos karūnos. Pats altorius dekoruotas drožinėtomis angeliukų figūromis. Jo šonuose išdrožinėti sparnai, kurie dekoruoti dvylikos Senojo Testamento karalių figūromis. Altorius aukštas, ant sumūryto postamento, kuriame įdėtas portatilis su šv. Julijanio Nikomedo ir šv. Teodoro relikvijomis. Tabernakulis drožėjų darbo, paauksuotas ir pasidabruotas. Virš jo du kryžiai: vienas sidabrinis, kitas – medinis. Altorių nuo bažnyčios erdvės skyrė grotos.   

Portatylis*  su šv. Marcelio ir šv. Viktoro relikvijomis šiandiena saugomas Salantų bažnyčioje. 
P. Vaniuchino nuotrauka.

*Portatylis –  Katalikų bažnyčiose altoriaus akmuo: keturšonis, paprasto akmens, marmuro ir kt. luitas, plyta su įduba relikvijoms raudonuose maišeliuose. Vyskupo konsekruojamas; įduba užmūrijama ir antspauduojama konsekruojančio vyskupo antspaudu. Yra dvejopi: stacionariniai, įleidžiami į akmeninę altoriaus mensą taip, kad neišsikištų virš mensos, ir kilnojamieji, statomi ant mensos; jei ji yra medinė, tada dedamas medinis ar mūrinis pagrindas.

Portatylis antspauduotas konsekravusio vyskupo antspaudu.
P. Vaniuchino nuotrauka.

    Kairėje (žiūrint nuo įėjimo į bažnyčia) pusėje, už grotų, nedidelis ant drobės tapytas Čenstakavos Švč. M. Marijos altorius. Jo šonuose drožinėtos šv. Kotrynos ir šv. Agnietės figūros, o viršuje – Dievo Tėvo ir Šventosios Dvasios atvaizdas. Šalia kitas - nedidelis altorius su Švč. M. Marijos ir šv. Luko atvaizdais. Ten pat Šv. Juozapo altorius su dviem kolonomis. Jame to pat titulo paveikslas, kuriame pavaizduoti: Švč. M. Marija su Jėzumi, šv. Juozapas ir Dievas Tėvas su Šventąja Dvasia. Paveikslą puošė trys sidabrinės karūnos, lelijos šakelė su sidabriniais paauksuotais žiedais, sidabrinė Jėzaus lazdelė, Dievo Tėvo sidabrinis apsiaustas su mitra ir Šventosios dvasios sidabrinis simbolis. Virš šio paveikslo įtaisytas šv. Kazimiero paveikslas. Altoriaus šonuose - šv. Mikalojus ir šv. Stanislovas prikeliantis Petroviną. Altoriaus ciborijus su spyna, antepediumas ant lentų tapytas.
    Bažnyčios šoninėje (kairėje) koplyčioje Šv. Angelo Sargo brolijos altorius. Jis drožėjų darbo su dviem išdrožinėtomis kolonomis, dekoruotas drožinėtomis [šventųjų] ir angeliukų figūromis. Paveikslas puoštas sidabriniu aptaisu. Altoriaus šonuose - sparnai, kurie išdrožinėti vynuogių šakelėmis. Ciborijus drožėjų darbo, be spynos su paauksuotomis dviem kolonomis, trys paauksuoti laipteliai žvakėms statyti, kurie taip pat drožėjų darbo. Antepediumas ant lentų tapytas. Portatilis kilnojamas, 1698 08 24 Žemaičių vyskupo Jono Jeronimo Krišpino – Kiršenšteino konsekruotas. Jame įdėtos šv. Martyno, šv. Felicisimo ir šv. Liucijaus relikvijos. Altorių nuo bažnyčios erdvės skyrė dažytos grotos. Kitas - Švč. M. Marijos altorius tapytas ant drobės. Jame senas to pat titulo paveikslas, kurį puošė iš dvylikos sidabrinių žvaigždučių suformuota karūna. Viršuje – Dievo Tėvo ir Šventosios Dvasios paveikslas. Altorius dekoruotas Marijos ir Jėzaus figūromis. Antepediumas ant lentų tapytas. Toje pat pusėje, Šv. Antano altorius tapytas ant drobės. Jame to pat titulo paveikslas, kuriame pavaizduotas šv. Antanas su Jėzumi. Paveikslą puošė dvi sidabrinės karūnos. Virš altoriaus baldakimas su šv. Antano atvaizdu.
    Dešinėje (žiūrint nuo įėjimo į bažnyčia) pusėje, Sienos Švč. M. Marijos altorius tapytas ant drobės, kurio viršuje Švč. Trejybės atvaizdas. Šalia kitas - Švč. Trejybės altorius. Ten pat Šv. Onos altorius su dviem drožėjų darbo kolonomis. Jame to pat titulo paveikslas, kuriame pavaizduoti: Dievas Tėvas, Šventoji Dvasia, šv. Ona, Švč. M. Marija ir Jėzus. Šį paveikslą puošė trys sidabrinės karūnos. Paveikslo šonuose dvi drožinėtos [šventųjų] figūros. Antrame tarpsnyje – Švč. M. Marijos su Jėzumi paveikslas. Jo šonuose dvi drožėjų darbo rankos, kuriose anksčiau buvo įdėtos relikvijos. Po altoriaus baldakimu ant drobės tapytas Švč. M. Marijos atvaizdas. Antepediumas ant lentų tapytas.
    Bažnyčios šoninėje (dešinėje) koplyčioje Sopulingosios Švč. M. Marijos altorius. Jis drožėjų darbo su dviem paauksuotomis ir pasidabruotomis kolonomis. Jame to pat titulo paveikslas, kurį puošė sidabrinė paauksuota karūna, sidabrinis paauksuotas mėnulis po kojomis ir širdį veriantis sidabrinis kalavijas. Aukščiau, Jėzaus ir Dievo Tėvo paveikslai. Virš šių paveikslų, po baldakimu Pasaulio Išganytojo (Salvator mundi) paveikslas. Altoriaus šonuose - sparnai, kurie išdrožinėti vynuogių šakelėmis. Altorius dekoruotas drožinėtomis [šventųjų] ir angeliukų figūromis. Antepediumas ant atlaso tapytas, kuriame pavaizduoti Vainų ir Kiršenšteinų herbai. Portatilis kilnojamas, Žemaičių vyskupo Kazimiero Paco konsekruotas. Jame įdėtos šv. Romanio, šv. Geminijanio ir šv. Felicisimo relikvijos. Altorių nuo bažnyčios erdvės skyrė dažytos grotos. Kitas altorius, kuriame ant medinio kryžiaus Nukryžiuotojo Jėzaus figūra. Toje pat pusėje, šv. Pranciškaus Ksavero altorius su tuo pat titulo paveikslu, kurį puošė sidabrinė karūna. Portatilis kilnojamas, 1698 08 24 Žemaičių vyskupo Jono Jeronimo Krišpino – Kiršenšteino konsekruotas. Jame įdėtos šv. Felicisimo ir šv. Liucijaus relikvijos. Antepediumas ant lentų tapytas, kuriame pavaizduotos šv. Kotryna su šv. Barbora.
    Iš aprašymo matyti, kad bažnyčioje buvo trys – Didysis, šv. Angelo Sargo brolijos ir Sopulingosios Švč. M. Marijos altoriai su išdrožinėtais sparnais. Reikia manyti, kad šie altoriai buvo dar gotikinės struktūros. Tokie altoriai išliko XVII a. antroje pusėje – XVIII a..

Užvenčio tijūnas Benediktas Vaina.

Apie 1680 m. jis buvo palaidotas Salantų bažnyčios rūsiuose.

Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.

    Bažnyčios erdvę pusiau dalijo sija su krucifiksu. Dešinėje pusėje prie zakristijos krikštykla. Sakykla drožėjų darbo po ja įrengta staliaus darbo klausykla. Sakyklą puošė Pasaulio Išganytojo (Salvator mundi ) paveikslas su įrašu iš evangelijos. Jo šonuose šv. Petras ir šv. Paulius. Žemiau ant lentų tapyti Jėzaus, Švč. M. Marijos, šv. pranašo Elijo ir keturių evangelistų atvaizdai. Bažnyčioje buvo dvylika suolų. Pirmieji du dažyti, skirti bažnyčios koliatoriams. Vienas dažytas suolas prie šv. Pranciškaus Ksavero altoriaus. Septyni suolai eilės tvarka sustatyti, sulaužyti. Du staliaus darbo, auksuoti ir sidabruoti suolai skirti kunigams mansijonarams, kurie puošti angeliukų (su skirtingais muzikos instrumentais) atvaizdais. Vieno suolo atkaltėje ant lentų nutapyti popiežių ir vyskupų, o kito – kankinių atvaizdai. Reikia manyti, kad kunigams mansijonarams skirti suolai stovėjo presbiterijoje, priešais Didįjį altorių. Bažnyčioje stovėjo seni maži vargonai su mediniais vamzdeliais. Po bažnyčios grindimis buvo du rūsiai. Po šv. Agelo Sargo brolijos altoriumi įrengtame rūsyje laidoti mirusiųjų palaikai. Kitame, po Švč. M. Marijos Sopulingosios altoriumi įrengtame rūsyje laidoti bažnyčios koliatoriai ir fundatoriai Vainos. Virš pastarojo rūsio marmurinės durys [paminklinė lenta] puoštos Vainų herbais ir užrašais. Reikia pažymėti, kad koliatorių ir fundatorių rūsyje buvo palaidotas LDK virtuvininkas, Gandingos tijūnas ir Palangos seniūnas Stanislovas Vaina (†1649), Užvenčio ir Gargždų seniūnas, Užvenčio tijūnas Vladislovas Vaina († ~ 1675), jo sūnus Užvenčio tijūnas Benediktas Vaina († ~ 1680) ir kiti šeimos nariai.
    1715 m. vizitacijos akte aprašyta bažnyčios varpinė. Dokumente nurodoma, kad ji 1713 m. pastatyta iš ąžuolinių rąstų, apkalta storlentėmis. Ji trijų tarpsnių. Apatinis stoginukas dengtas storlentėmis, vidurinis stoginukas ir stogas – ąžuolinėmis malksnomis. Virš varpinės kyla didelis geležinis kryžius. Tame pačiame akte nurodyti varpai, trys iš jų su nuliejimo datomis. Didysis varpas įvertintas 1000 prūsiškų auksinių monetų, kuris nulietas 1667 m., vidutinis nulietas 1648 m., o mažasis - 1665 metais. Ketvirtas – signatūros varpas. Įvairių varpelių prie altoriaus – aštuoni, prie zakristijos – vienas ir bažnyčios bokšte - vienas.
    Vizitacijos akte nurodoma, kad bažnyčios šventoriuje stovi dvi koplyčios. Šv. Mikalojaus koplyčia apkalta lentomis, stogas dengtas malksnomis virš kurio kyla bokštas su geležiniu kryžiumi. Koplyčioje šv. Mikalojaus titulo altorius su dviem ant lentos tapytomis kolonomis šonuose. Vidaus sienas puošė seni tapyti 12 apaštalų paveikslai. Kita koplyčia su išmūrytu rūsiu. Jos stogas senas virš kurio kyla bokštas ir du stulpai su geležiniais kryžiais. Į koplyčia veda dvejos durys. Čia du langai. Koplyčioje ant drobės tapytas Lukiškių Švč. M. Marijos paveikslas. Į koplyčios rūsį veda kitos durys. Čia trys langai. Rūsyje prie stulpo supančioto Jėzaus [skulptūra]. Visas bažnyčios šventorius aptvertas pjautinėmis lentomis.
    Reikia pabrėžti, kad vizitacijos akte minima dar viena koplyčia, kuri stovi Klausgalvų kaime. Koplyčia su priestatu, stogas dengtas storlentėmis. Į ją ir priestatą veda trejos durys. Koplyčios viduje altorius, kuriame pavaizduotas šv. Laurynas ir šv. apaštalai Pilypas ir Jokūbas.
Pažymėtina, kad prie Salantų bažnyčios buvo įsteigta pirmoji Švč. Mergelės Marijos Sopulingosios altariją, kurią 1668 05 26 fundavo Salantų seniūnas Stanislovas Lavrinovičius Pošilskis.
LDK laikais bažnyčių statyba ir remontas buvo koliatorių, t.y. valdų, kuriuose įsteigta bažnyčia savininkų pareiga. 1675 10 29 Vladislovo Vainos įpėdiniai Motiejus ir Benediktas Vainos dalindamiesi tarp savęs Salantų dvaro valdas, apsiėmė amžiniems laikams rūpinti kleboną ir kunigus mansijonarus malkomis kurui ir taisyti bažnyčią, ypač jos stogą. Nuo to laiko bažnyčios kairiosios pusės ir stogo remontu rūpinosi Salantų, o dešiniosios pusės ir stogo - Grūšlaukės dvarų valdytojai. Tuo buvo įpareigoti ir minėtų dvarų paveldėtojai.

(Bus daugiau)

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. VANIUCHINAS, Paulius. Salantų bažnyčios istorija, Vilnius 2006. (Straipsnis nepublikuotas spaudoje).

www.salantiskis.lt