Nepriklausomybės dešimtmečio paminklas Salantuose

Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio paminklas Salantuose. A. Donausko nuotr., 2001.

Užrašas ant paminklo: "1918 - 1928 / ŠVĘSDAMI / LIETUVOS / NEPRIKLAUSOMYBĖS / SUKAKTUVES, / UGDYKIME VIENYBĖS / IR TAUTOS MEILĖS / JAUSMUS. / SALANTAI"

XX a. 3 dešimtmetyje, Lietuvos šaulių sąjungos Kretingos rinktinės Salantų būrys (būrio valdybos pirmininkas P. Sarafinas), į pietus nuo bažnyčios, įsirengė sodą.  Čia 1928 m. jie pastatė Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo dešimtmečiui paminėti paminklą, o prie įėjimo į sodą pastatė Gedimino stulpų vartus. Vėliau paminklas buvo aptvertas medine tvorele.

Šaulių sode, nuolatos, per tautines ir kitas šventes iškilmingai buvo keliamos tautinės vėliavos, skambėdavo Tautiška giesmė. Šauliai čia rengdavo paradus, organizuodavo vaidinimus visuomenei.

1918 - 1928 m. Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio iškilmėms ruošti komitetas 1928 m. gegužės 15 d.. Nuotraukoje iš kairės: A. Majoras, pakviestas klebonas (A. Novodzelskis?), P. Serafinas, Jedenkaitė, V. Leilionas ir J. Paulauskas. Než. fotografas. Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.

11 metų Lietuvos Nepriklausomybės paminėjimo iškilmės 1929 m. rugsėjo 29 d. šaulių sode prie Nepriklausomybės dešimtmečio paminklo. Než. fotografas. Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.

XX a. 4 dešimtmetyje, sovietinės valdžios nurodymų, Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo dešimtmečio paminklas buvo nugriautas.

Muziejininkas A. Gapanavičius yra pasakojęs, kad statant paminklą, į pamatus buvo įmūrytą šovinio gilzė, kurioje buvo įdėtas laiškas ateities kartoms su paminklo pastatymo data, rėmėjų vardais ir kita. A. Gapanavičius tiksliai negalėjo prisiminti ar griaunant paminklą sovietų valdžia surado šią gilzę, tačiau jis pažymėjo, kad dėl to tuo metu labia išgyveno tarpukario fotografas, salantiškis Bronislovas Gluškovas, kuris buvo pasirašęs tame laiške. 

Prie įėjimo į šaulių sodą buvo pastatyti Gedimino stulpų vartai. Manoma, kad ši nuotrauka daryta minint Lietuvos prezidento Antano Smetonos 60 metų amžiaus sukaktuves arba jo paties belaukiant. Než. fotografas. XX a. 3 deš. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.

Tarybiniais metais Gedimino stulpų vartai buvo nugriauti. Reikia tikėti, kad galbūt kada nors salantiškiai imsis iniciatyvos ir atstatys vartus kaip 1989 m. atstatė Nepriklausomybės dešimtmečio paminklą. P. Vaniuchino nuotr., 2011.

1931 m. gegužės 21 d. darbai Šaulių sode prie Nepriklausomybės dešimtmečio paminklo. Fotografas Steponas Jonutis. Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.

Grupinis portretas Šaulių sode prie Nepriklausomybės dešimtmečio paminklo Salantuose.  Než. fotografas. XX a. 3 deš. Nuotrauka iš Salantų gimnazijos muziejaus.

Vaikai prie Nepriklausomybės dešimtmečio paminklo. Než. fotografas. XX a. 3 deš. pab. - 4 deš. pr.
Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.

Salantiškės prie Nepriklausomybės dešimtmečio paminklo apie 1947 m. Než. fotografas. 
Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.

Atgavus Nepriklausomybę, Salantų sąjūdžio grupė nusprendė autentiškai atstatyti Nepriklausomybės paminklą. Matyt buvo žinoma, kad paminklas nebuvo visiškai sunaikintas. Dvi paminklo dalys, ilgus metus, kruopščiai buvo saugomos salantiškių. Viršutiniąją dalį, taip vadinamą obeliską, savo sodyboje (Žemaitės g.) saugojo A. Donėla. Viduriniąją paminklo dalį saugojo tautodailininkas P. Kalenda šalia savo namelio. Ilgus metus niekas net neitarė, kad garsioji P. Kalendos sukurta skulptūra “Palangos Juzė” stovėjo ant kruopščiai užmaskuoto Nepriklausomybės paminklo vidurinės dalies. Paminklas buvo nusuktas nuo žiūrovų, o paminkle iškaltas Šaulių sąjungos ženklas (Jogailaičių kryžius) buvo užbetonuotas. Spėjama, kad apatinė paminklo dalis buvo suskaldyta. Tad ją naujai padarė skulptorius V. Orvidas.

1989 m. vasario 16 d., po šv. Mišių Salantų bažnyčioje, iškilminga eisena pajudėjo prie atstatyto Nepriklausomybės dešimtmečio paminklo. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.

1989 m. vasario 16 d. buvo iškilmingai atidengtas ir pašventintas atstatytas Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio paminklas. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.

Paminklas buvo atstatytas 1989 m. vasario 16 – osios iškilmėms. Atstatymo darbuose dirbo Sąjudžio grupės nariai: V. Butkus, J. Budrys, R. Kvasas, J. Lekstutis, V. Orvidas, A . Mikitiejevas, S. Lukoševičius, L. Ruginis, A. Pocius ir kiti.

1918 - 1928 m. Lietuvos Nepriklausomybės dešimtmečio paminklas Salantuose. R. Nagienės nuotr., 2007.

www.salantiskis.lt 

Gaidžio kalno legendos, pilkapiai ir koplyčia

Gaidžio kalno koplyčia. P. Vaniuchino nuotr., 2011.

Įsikūręs vaizdingose Salantos upės pakrantėse, stovi Salantų miestas, kurio pradžia – Skilandžių dvaras. Manoma, kad Skilandžiai buvo įsikūrę pietvakariniame miesto pakraštyje esančiame Gaidžio kalne arba netoli. Iš visų kalnų ir kalnelių, esančių Salantos upės slėnyje, šis yra labiausiai padavimais, legendomis ir įvairiausiais pasakojimais apipintas.

Viename iš padavimų pasakojama, kad Erlos slėnyje esančiame Alkos kalne buvusi pagoniška dievo žalčio Pilvyčio šventykla, kurioje stovėjo aukuro akmuo ir degė šventa amžinoji ugnis. Po šimtamečiais ąžuolais įrengtoje buveinėje drauge su žalčiais gyveno žynys. Amžinąją ugnį prižiūrėjo 40 vaidilučių, kurios gyveno ir žalčius maitino už salų pelkės, Salanto slėnyje stūksančiame kalne, dabartiniu metu vadinamu Gaidžio kalnu. Į kalną žmonės sunešdavo ir aukas dievui Pilvyčiui. Kadangi daugiausia buvo aukojami šio žalčių dievo mėgstami skilandžiai, todėl vietovę pradėta Skilandžiais vadinti.

Pasakojama, kad sovietmečiu prieš mokyklos egzaminus, norėdami nuraminti širdį, moksleiviai slapta droždavo prie Gaidžio kalno koplyčios. Čia triskart apeidavo keliais, nuoširdžiai tikėdami, kad tai padės… Kiti save įsiamžindavo išraižydami savo vardus raudonų plytų sienoje.
 P. Vaniuchino nuotr., 2013.

Kitas padavimas pasakoja, kad neatmenamais laikais Skilandžių apylinkes buvo užlieję didžiuliai vandenys. Po didelių liūčių, tie vandenys dar labiau pakildavo. Kartą, po tokių liūčių, įsikibę į didžiulį ąžuolą, plaukė du žemaičiai. Kai sustojo pailsėti, staiga vienas iš jų pamatė vandens apsuptą salą ir sušuko: “Veiziek, sala ontaa”. Skilandiškiams patikęs šis pavadinimas ir nuo to laiko jie savo gyvenvietę Salantais pradėjo vadinti.

Pavasarį ir rudenį, pliaupiant lietui, dar ir šiandien visas lankas užlieja vanduo.
Nuotraukoje vaizdas nuo Kalnalio kalno. A. Donausko nuotr., 2007.

Dar pasakojama, kad Kalnalio lankose, ir apie buvusia Skilandžių gyvenvietę, buvo ir dabar dar galima pamatyti daug kalvelių. Pavasarį ir rudenį, pliaupiant smarkiam lietui, visas lankas užliedavo vanduo. Tik Skilanžių gyvenvietę, ir kalveles, kurios žmonėms atrodydavo tarsi salos buvo galima matyti vandens užlietose lankose. Žmonės matydami tokias salas sakydavo: “sala ontaa , sala ontaa”. Nuo tų žodžių, naująja gyvenvietę, kuri isikūrė ant kalno šalia Skilandžių, žmonės ir pavadino Salantais.

O čia dar vienas padavimas, kodėl kalnas apipintas įvairiausiais pasakojimais Gaidžio vardu vadinamas. Sakoma, kad labai seniai vienas žmogus nutarė nešti į turgų gaidį parduoti. Nuėjęs į tvartą, gaidžio nerado. Gaidys lyg žemėn prasmego. Anksti rytą atsikėlęs, žmogus vėl išėjo gaidžio ieškoti, pavargęs, prisėdo ir staiga ant kalno išgirdęs gaidžio balsą. Puolė į tą kalną, o ten – tuščia. Tik vidurnaktį ir ankstyvą rytą žmonės girdėdavę gaidį giedant ir sparnais plakant. Bijodami piktų dvasių, toje vietoje žmonės pastatė koplyčią, kuri iki pat šių dienų vadinama Gaidžio koplyčia arba kalnu.

Gaidžio kalno pilkapiai ir koplyčia iš paukščio skrydžio.

Kalvos pietvakarinėje dalyje, už koplyčios stūkso keli pilkapiai. Didžiojo pilkapio tyrinėjimai parodė, kad jį sudaro 2 koncentriniai, 5 ir 10 m skersmens vainikai, virš kurių supiltas smėlio ir akmenų sampilas. Tarp vainikų pilkapyje atidengti 4 nedideli, ovalo pavidalo vainikėliai, kuriuose surasta degintų žmonių kapų ir nedidelių lipdytų molio puodelių.

Pilkapiuose mirusieji laidoti I tūkst. prieš Kr. II pusėje, o šiaurinėje kalvos dalyje, kurios nemaža dalis nukasta, yra I tūkst. po Kr. kapinynas. Rytinėje Gaidžio kalno papėdėje guli akmuo nulyginta plokštuma, siejamas su pagonių kulto apeigomis, o vakarinėje dalyje aptikta X-XIII a. gyvenvietei būdingų radinių. Manoma, kad šalia Gaidžio kalno arba netoliese XVI a. pradėjo formuotis Salantai (anksčiau Skilandžiai), kurie pirmąkart rašytiniuose šaltiniuose paminėti 1556 m. Taip pat manoma, kad čia XVII a. pradžioje Mikalojus Pasamovskis pastatė pirmąją šv. Mikalojaus titulo bažnyčią.

Gaidžio kalno koplyčios altorius sovietmečiu. Atoriaus meistras salantiškis Petras Kalenda. Nuotrauka iš Kretingos muziejaus GEK 20192.

Norėdami išsaugoti šios vietos atminimą, apie 1935 m. salantiškiai (tuometu Salantų parapiją administravo kun. Stanislovas Mažeika) pastatė 10,5 kv.m. neogotikinio stiliaus raudonų plytų mūrinę koplyčią iš likusių nuo bažnyčios statybos plytų. Iki tol čia stovėjo medinė koplytėlė apie kurią užsimena 1925 m. Aleksandras Bendikas kalendoriuje “Keleivis, išeinąs į Žemaičius ir Lietuvą...”.

Sovietiniais metais buvo skleidžiami gandai, kad neva po Gaidžio koplyčios grindimis buvo užkasti lobiai, todėl salantiškiai eidavo ieškoti tų lobių ir niokodavo koplyčią. Salantiškis gydytojas Jonas Simaitis (1919-1981) atstatinėjo koplyčią, nuolatos rūpinosi ja. Jo rūpesčiu buvo uždengtas stogas, sudėti langai, įstatytos durys. 1948 m. kitas salantiškis tautodailininkas Petras Kalenda (1904-1986) padarė altorių.

Sovietiniais laikais salantiškis gydytojas Jonas Simaitis atstatinėjo Gaidžio kalno koplyčią ir rūpinosi jos priežiūra. Nuotraukoje J. Simaitis (dešinėje) savo darbo kabinete su paciente.

Deja, po gydytojo J. Simaičio mirties, bedieviai ir toliau niokojo koplyčią. Koplyčia buvo išgriauta, plytos išnešiotos. Blogi žmonės pavogė duris, sudaužė altorėlius, išplėšė grindis. Statulas tris išvežė į muziejų. Manoma, viena statulėlė pateko į Kretingos muziejų.

1948 m. tautodailininkas Petras Kalenda Gaidžio kalno koplyčioje padarė altorių. 
Nuotrauka iš Kretingos muziejaus GEK 20192.

1987 - 1988 m. koplyčią savo lėšomis ir konkrečiu darbu, atstatė skulptorius Vilius Orvidas (1952–1992). Joje ant akmenų buvo pastatyta granitinė mensa su užrašu “Ave Maria” Ant mensos buvo pastatyta ne V. Orvido darbo medinė Marijos Sopulingosios statula su perverta kalaviju širdimi, karūna, su inkarais, sujuosta mėlynu kaspinu, po kojomis gėlės. Po pusmečio medinė Marijos Sopulingosios statūla buvo pakeista į akmeninę, kurią iškalė pats V. Orvidas.

Vilius Orvidas savo lėšomis ir konkrečiais darbais atstatė Gaidžio kalno koplyčią.

Akmeninė V. Orvido darbo Marijos su Kūdikėliu statūla Gaidžio kalno koplyčioje. 
P. Vaniuchino nuotr., 2013.

 Koplyčioje ant akmenų buvo pastatyta granitinė mensa su užrašu “Ave Maria”. 
P. Vaniuchino nuotr., 2013.

Vandeninė Gaidžio kalno koplyčioje. P. Vaniuchino nuotr., 2013.

1988 m. V. Orvidas pakvietė žymų dailininką Vaidotą Žuką, kad jis ištapytų Gaidžio kalno koplyčią freskomis. Šešiakampio plano koplyčios sienas V. Žukas ištapė nuo apačios iki viršaus. Siužetą ėmė iš Marijos gyvenimo: tik įėjus pro duris kairėje pusėje – vaza su aukštomis lelijomis, simbolizuojančiomis Nekaltąjį Prasidėjimą. Dešinėje pusėje – nuogas Kūdikėlis Jėzus, rankose laikantis raudoną vaisių. Kairėje sienoje apačioje – Trys Karaliai, sveikinantys palubėje sėdinčią Madoną su klūpančiu Kūdikėliu ant jos kelių. Kairėje prie altoriaus stalo dailininkas nutapė Paskutinės vakarienės stalą, tik be apaštalų. Viršutiniame plane, palubėjetas pats avinėlis pavaizduotas savo šlovėje, su nimbu ir tradiciniu kryželiu prie kojos. Dešinėje sienoje nuo įėjimo nutapė akmeninius vestuvių Kanos Galilėjoje indus, liudijančius Kristaus stebuklą, kurį išprašė Marija – vyno padauginimą. Dešinėje prie altoriaus V. Žukas nutapė Pietą – nuo kryžiaus nuimtą Kristų, gulintį ant Marijos kelių. Virš šios Pietos – vijoklinių gėlių apvadas, primenantis liaudišką skrynių ar langinių puošybą.

Trys karaliai. Gaidžio kalno koplyčios sienų tapybos fragmentas. 1988. Dailininkas Vaidotas Žukas.
P. Vaniuchino nuotr., 2013.

Madona su Kūdikėliu. Gaidžio kalno koplyčios sienų tapybos fragmentas. 1988. Dailininkas Vaidotas Žukas. P. Vaniuchino nuotr., 2013.

Paskutinės vakarienės stalas. Gaidžio kalno koplyčios sienų tapybos fragmentas. 1988. Dailininkas Vaidotas Žukas. P. Vaniuchino nuotr., 2013.

Kūdikėlis Jėzus su raudonu vaisiu rankose. Gaidžio kalno koplyčios sienų tapybos fragmentas. 1988. Dailininkas Vaidotas Žukas. P. Vaniuchino nuotr., 2013.

Vestuvių Kanos Galilėjoje indai. Gaidžio kalno koplyčios sienų tapybos fragmentas. 1988. Dailininkas Vaidotas Žukas. P. Vaniuchino nuotr., 2013.

Pieta. Gaidžio kalno koplyčios sienų tapybos fragmentas. 1988. Dailininkas Vaidotas Žukas.
P. Vaniuchino nuotr., 2013.

Avinėlis su nimbu ir kryželiu.
Gaidžio kalno koplyčios sienų tapybos fragmentas. 1988. Dailininkas Vaidotas Žukas.
 P. Vaniuchino nuotr., 2013.

1988 m. gegužės 8 d. Gaidžio kalno koplyčia buvo pašventinta. 2011 m. vasario 19 d. Apaštalinė Penitenciarija suteikė Gaidžio Švenčiausios Mergelės Marijos Apsilankymo koplyčioje visuotinius atlaidus titulinės šventės dienoje (Gegužės 31 d.).

Apaštalinės Penitenciarijos dekreto kopija Gaidžio kalno koplyčioje. P. Vaniuchino nuotr., 2013.

Salantų parapijos klebonas, Bažn. T. dr. kan. Petras Smilgys su parapijiečiais prie koplyčios po visuotinių atlaidų 2013 m. gegužės 31 d. P. Vaniuchino nuotr., 2013.

Tik J. Simaičio ir V. Orvido dėka, Gaidžio kalno koplyčia tebestovi iki šių dienų. Be abejo, reikia paminėti, kad sovietmečiu Salantų vykdomojo komiteto valdžios nurodymu, koplyčia turėjo būti nugriauta ir visiškai sunaikinta. Deja jų norams nebuvo lemta issipildyti ir mes tuo dziaugiamės. Šiandien didžiuojamės koplyčia ir Gaidžio kalnu, kuris davė pradžią Salantams.

www.salantiskis.lt