Vytauto Didžiojo paveikslo sutiktuvės ir karūnavimo dienos minėjimas Salantuose

1930 m. liepos 25 d. Vytauto Didžiojo paveikslo sutiktuvės Salantuose. Šaulių sodelyje prie Nepriklausomybės paminklo ant išpuoštų iškilmių vartų šūkis skelbė: "Vytautai Didysis! Vesk mus į Vilnių!". Stepono Jonučio nuotr. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.

1930 m. buvo ypatingi Lietuvoje. Visi metai buvo pavadinti Vytauto Didžiojo metais ir skirti prisiminti ir pagerbti Didįjį Lietuvos kunigaikštį Vytautą už jo nuopelnus Lietuvai, striprinant ir garsinant jos galybę, už siekį suteikti Lietuvai karalystės rangą. Šie metai buvo neatsitiktinai pasirinkti, nes kaip tik tada sukako 500 metų nuo Vytauto mirties. Visoje Lietuvoje gausu buvo renginių, iškilmių. Vinas pagrindinių renginių buvo labai plačiai išreklamuota, aprašyta Vytauto paveikslo kelionė po Lietuvą. Ši šventė neaplenkė ir Salantų. 1930 m. liepos 25 d. 15.00 val. Vytauto Didžiojo paveikslas buvo iškilmingai sutiktas Salantuose, o jau 15.30 val. išlydėtas į Mosėdį.

Dailininko Petro Rimšos sukurtas Vytauto Didžiojo paveikslas 1930 m. apkeliavo visą Lietuvą.

1930 m. liepos 25 d. Vytauto Didžiojo paveikslo sutiktuvės šaulių sodelyje. Čia susirinko didelė žmonių minia, visuomeninės organizacijos su savo vėliavomis, orkestras, choras, šaulių garbės sargyba . Stepono Jonučio nuotr. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.

Kitas svarbus renginys vyko 1930 m. rugsėjo 8 d.: lygiai prieš 500 metų tada Vilniuje buvo numatytas Vytauto karūnavimas Lietuvos karaliumi, bet, kaip žinoma, neįvyko. Ta proga Salantuose buvo atidaryta nauja gatvė - Vytauto Didžiojo alėja, sujungusi Bažnyčios (dabar Dariaus ir Girėno gatvė) gatvę su šaulių sodelyje esančiu Nepriklausomybės paminklu.

1930 m. rugsėjo 8 d. Vytauto Didžiojo karūnavimo dienos minėjimas Salantuose. Stepono Jonučio nuotr. Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.

  1930 m. rugsėjo 8 d. minint Vytauto Didžiojo karūnavimo dieną buvo atidaryta nauja gatvė  - Vytauto alėja. Stepono Jonučio nuotr. Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.

Prasminga būtų, kad Salantų miesto valdžia parodytų iniciatyvą ir šią gatvelę, kuri jungia Dariaus ir Girėno gatvę su Nepriklausomybės paminklu, šiandien vėl pavadintu Vytauto Didžiojo alėja. Taip pat būtų galima atstatyti ir Gedimino stulpų vartus, kuriuos čia tarpukaryje buvo pastatę Salantų šaulių būrio nariai. P. Vaniuchino nuotr., 2011.

www.salantiskis.lt 

Variniai Prisikėlimo būgnai

Ant trijų geležies kojelių iškelti variniai katilai apvaliu dugnu, viršuje buvo aptraukti oda, o šonai puošti septyniais dvigalviais karūnuotais ereliais. Būgnus muša Jonas Žylė. P. Vaniuchino nuotr., 2004.

Salantų bažnyčios šventoriuje nuo neatmenamų laikų per Prisikėlimą pasigirsdavo mistinis būgnų dundėjimas. Tik vieną kartą metuose iš „būgnyčios“ (taip vadinama bažnyčios šventoriuje tebestovinti   1906 m. suręsta laikinoji bažnyčia) į dienos šviesą ištraukiamų šimtamečių varinių būgnų, aptemptų oda, garsai švintant Šv. Velykų sekmadieniui žadindavo Salantų parapiją skelbdami džiugią naujieną: Kristus prisikėlė. Ir taip metų metais nuo neatmenamų laikų...

Iškilmingai procesijai pajudėjus aplink bažnyčią iškart pasigirsdavo būgnų garsai, primenantys žemės drebėjimą. Bene paskutinis Salantų bažnyčios timpanus 2005 metais mušė Jonas Žylė. 
Būgnus mušdavo tam tikru ritmu. Iš pradžių būgnus mušti pradėdavo atskirais, vis tankėjančiais dūžiais, tada pereidavo prie tankesnio mušimo, kuris pamažu lėtėdavo ir galutinai mušimą užbaigdavo keliais pabaigos dūžiais.

1906 m. suręstą laikiną bažnyčią salantiškiai "būgnyčia" vadina dėl to, kad čia nuolatos buvo saugomi variniai Prisikėlimo būgnai. P. Vaniuchino nuotr., 2006.

Iš kur šie būgnai atsirado Salantų bažnyčioje, kas ir kada juos pagamino nežinia. Menotyrininkas Paulius Galaunė knygoje „Lietuvių liaudies menas“ nurodo, kad Salantų bažnyčios būgnai buvo atimti per rusų-turkų karą. Iš kur tokios žinios iki šiol lieka neaišku. Nėra abejonės, kad tokie būgnai būdavo naudojami karo žygiuose, tačiau ar Salantų bažnyčios būgnai buvo rusų-turkų karo trofėjai ar juos nukaldino vietinis kalvis istoriniais dokumentais nepavyko patvirtinti.

2011 m. Salantų parke atsitiktinai buvo atrastos surūdijusios dviejų būgnų metalinės kojelės. 2012 m. birželio 12 d. jos padovanotos Kretingos muziejui. P. Vaniuchino nuotr., 2012.

Būgno metalinės kojelės fragmentas pašalinus rūdis. P. Vaniuchino nuotr., 2012.

XVIII a. Salantų bažnyčios vizitacijų aktuose ir inventoriuose būgnai neminimi. Fragmentiškų žinių aptinkama tik XIX a. pradžios dokumentuose. 1806 m. sudarytame bažnyčios inventoriaus vario skyriuje nurodoma, kad bažnyčioje yra du nauji timpanai aptempti oda. 1830, 1831 ir 1842 metų Salantų bažnyčios vizitacijų aktų vario skyriuose nurodomi du būgnai, kurių bendras svoris yra 60 svarų. 

2011 m. Salantų parke atsitiktinai buvo atrastas vieno būgno metalinis lankas su sulankstytais dvigalviais ereliais. 2012 m. birželio 12 d. jis padovanotas Kretingos muziejui. P. Vaniuchino nuotr., 2012.

Iki šiol istoriniuose dokumentuose pavyko aptikti tik fragmentiškus faktus. Todėl tiksliai išsiaiškinti kokiu laikotarpiu Salantų bažnyčioje atsirado būgnai ir kas juos pagamino, sudėtinga. Vis dėlto reiktų manyti, kad Salantų bažnyčioje minėti būgnai atsirado XVIII a. pabaigoje arba XIX a. pradžioje.

Būgno lanką puošė septyni karūnuoti dvigalviai ereliai. Taip atrodė dvigalvis erelis iki rūdžių pašalinimo. P. Vaniuchino nuotr., 2012.

Taip atrodė dvigalvis erelis po rūdžių pašalinimo. P. Vaniuchino nuotr., 2012.

Būgnų mušimo tradicija per Prisikėlimą, gyvavusi Salantų parapijoje du šimtmečius, pasibaigė. Nepatvirtintais duomenimis (kiek man pačiam pavyko išsiaiškinti), 2005 m. du salantiškiai R.G. ir R.Z. apsvaigino alkoholiu zakristijoną Stanislovą Vaivadą, paėmė iš jo raktą nuo „būgnyčios“ ir pavogė būgnus. Varinius būgnų katilus sudraskė ir pardavė metalo supirkinėtojams, o būgnų metalinius lankus ir kojeles numetė Salantų parke. Po kiek laiko salantiškiai aptiko numestas būgnų odas prie Salanto upės sietuvos, o 2011 m. Salantų seniūnijos darbuotojai, tvarkydami miesto parką, atsitiktinai atrado surūdijusias dviejų būgnų kojeles ir vieno būgno lanką su sulankstytais dvigalviais ereliais. 
2012 m. birželio 12 d. varinių būgnų metalinės kojelės ir būgno metalinis lankas su dvigalviais ereliais padovanotas Kretingos muziejui (plačiau skaitykite čia).

www.salantiskis.lt 

1926 metai: Iš Salantų liko tik pelenai

Taip atrodė Salantų Turgaus aikštė iki 1921 m. ir 1926 m. miestelyje kilusių gaisrų. Po 1926 m. Salantų miestas buvo perplanuotas. Atvirukas su Salantų miesto centru apie 1915 m. Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.

Salantuose (Kretingos a.) birželio 7-8 d. naktį kilo didžiulis gaisras. 8 d. rytą į gaisro vietą išvyko kovai su gaisrais referentas p. Siemaška. Vakar rytą jisai sugrįžo ir suteikė žinių apie gaisro įvykį.

Kai nuvažiavęs, miestelio vietoj p. Referentas beradęs tik styrančius kaminus, griūvėsius, rusanančius nuodegulius.

Prie griūvėsių tyliai stovinėjo nukentėjusios šeimynos. Ugnis surijo 150 gyvenamųjų namų: viso 250 šeimynų paliko be pastogės. Sudegusių namų tarpe buvo 8 mūriniai namai, sinagoga, p. Bučio vandens malūnas, vartotojų bendrovė, valstybinės degtinės monopolis, žydų mokykla, klebonija ir jos trobesiai, vaistinė ir 60 krautuvių su prekėmis. Jaunas 25 metų nepilnaprotis Boruchavičius iš ugnies buvo išvestas, bet ištrūkęs iš rankų vėl metėsi į liepsnas ir dingo. Gyvulių sudegė 8 karvės, 5 kiaulės ir kiti smulkesni gyvuliai. Dingo taip pat visi apyvokos indai.

Iki 1921 m. ir 1926 m. Salantuose kilusių gaisrų, miestelio centre stovėjo mediniai namai. Pagrindinė Salantų miestelio aikštė turgaus dieną 1900 metais. Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.

Gaisras prasidėjo 12 val. naktį iš birželio 7 į 8 d. Per 10-15 minučių miestelis virto tik liepsnų jūra. Po 2.30 val. ugnis savaime aptilo, nes nebuvo kas daugiau bedega. Gaisras prasidėjo Mažojoj gėlių gatvėj Davido Šero namų ir buto antrame aukšte. Iš ten prasimušė ant stogo, persimetė į kitus namus ir apėmė vėjo blaškomos kibirkštys ir liepsnos visus aplinkinius šiaudinius ir skindelinius stogus. Namai kaip tik buvo patogiai gaisrui sustatyti, visi sukimšti be jokios tvarkos į vieną krūvą.

Priežastis – be priežiūros paliktų pirklio Šero vaikų neatsargus elgimasis su ugnimi. Pats šeimininkas tą patį vakarą buvo išvažiavęs su linais į Klaipėdą. Iš žvakės užsidegusi feranka uždegė dar likusius namie 13 ctn. Linų.

Salantų miesto (Gėlių gatvė) vaizdas po 1921 m. nudegimo. Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.

Salantai sudegė jau antru kartu. 1921 m. sudegė viena pusė, o dabar dingo jau ir antroji miestelio pusė. Iš buvusio turtingo miestelio nieko daugiau neliko, kaip tik graži mūrinė bažnyčia ir pora namų, kurie stovėjo Didž. Gėlių gatvėj užvėjoj ir buvo saugomi atbėgusių iš kaimo žmonių. Kaimiečiai labai atsidėję dirbo; lipo ant stogo su šlapiomis palomis, vandens kibirais ir kt. Jų pastangomis liko valsčiaus valdybos namas. Vienas jų iš priklausančių bažnyčiai dagančių namų išgelbėjo didelės vertės bažnytinę brangenybę, rizikuodamas savo gyvybę.

Iki 1926 m. Salantuose kilusio gaisro taip atrodė žydų sinagoga (dabar Salantų kultūros centras) Nuotrauka daryta apie 1910 metus. Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.

Salantuose jau nuo seniai yra ugnegesių komanda. Jau 1923 m. ji buvo išsirašius ugnegesių laikraštį, bet neturėdama lėšų vis dėlto negalėjo išplėsti savo veikimo. Ir dabar ugnegiasiai neturėdami įrankių negalėjo tinkamai gesinti, juoba, kai pamatė, kai jų pačių namai dega. Tada kiekvienas puolėsi savo namų gesinti. Ugnegesių stovyklos, kuri yra miestelio vidury, apdegė viena mašina, sudegė statinė ir kt. Inventorius.

Ugniagesiai iš kaimyninių miestelių (Plungės, Kretingos, Klaipėdos, Darbėnš ir kt.) negalėjo atvykti, nes nakčia niekas prie pašto įstaigos telefono nedežūruoja ir tuo būdu nebuvo galima prisišaukti pagalbos.

Po 1926 m. Salantuose kilusio gaisro žydai iškart pradėjo atstatinėti sinagogą. Nuotrauka daryta po 1926 metų. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.

Apdraustų namų nedaug buvo. Referento nuomone, valst. Apdraudimo draugija nuostolių turėsianti apie 150.000 lt., o „Lietuvos“ apdraudimo draugija apie 50.000. Nuostoliai yra didžiausi.

Kadangi gaisras kilo jau naktį, kada visi miegojo, tai gyventojai buvo užklupti netikėtai, ir visi naminiai reikmenys liko ugnies žiotimis. Tais rakandais ir iš viso smulkiuoju ūkio turtu Salantai ypačiai buvo turtingi.

Gyventojų apskaičiavimu, nuostoliai siekia iki 5 milijonų litų. Žinoma, skaitantis su padegėlių psichologija, ta suma bus rodos, du kartu padidinta. Manau, kad nuostolių bus apie pustrečio milijono. Bet ir tokia suma stipriai atsilieps į ekonominį gyvenimą.

Padegėliai išvažinėjo pas gimines, pažįstamus. Jiems gelbėti susidarė 2 komitetai, viena bendra prie valsčiaus valdybos ir žydų skyrium.

Nuo lekenčių kibirkščių užsidegė stogas vieno namo Naujuose Salantuose, už pusės kilometro nuo Salantų. Laimei patys gyventojai užgesino. Gaisro metu iš Kretingos buvo atvykusi policija su ap. Policijos vadu, atvažiavo ir guodė gyventojus ir apskrities viršininkus.


www.salantiskis.lt

Salantų pavasarininkų 15 metų jubiliejus 1931 metais.

Salantų "Pavasario" sąjungos 15 metų gyvavimo paminklo - kryžiaus pašventinimo iškilmės prie Salantų tilto 1931 09 15. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.

Tikriausiai nedaug kam buvo žinoma, kad prie tilto per Salantą stovėjo medinė koplytėlė ir stogastulpis (jie užfiksuoti šio tinklaraščio pagrindinėje nuotraukoje). Jie tarsi sveikino ir laimino atvykusius čia į Salantų miestą. Matyt tai vienintelė išlikusi nuotrauka,  kurioje užviksuoti šie mažosios liaudies architektūros statiniai. Deja, iki mūsų dienų nei koplytėlė, nei stogastulpis neišliko. Tikėtina, kad laikui bėgant jie sunyko, o vėliau nebuvo atstatyti.
1931 m.  Salantų  „Pavasario“  sąjungos nariai šventė savo gyvavimo 15 metų iškilmes. O toje vietoje kur kadaise stovėjo koplytėlė ir stogastulpis, pavasarininkai atidengė medinį, ornamentuotą kryžių. Kodėl čia? Tikėtina, kad pavasarininkai, puoselėdami ilgaamžes tradicijas, visiškai sąmoningai pasirinkto šią vietą. Matyt jie manė, kad kryžius ne tik įprasmins jų gyvavimo 15 metų jubiliejų, o kartu tai bus tarsi tąsa tos koplytėlės ir stogastulpio įprasminimo. O štai ką apie šią šventę rašė tarpukario spauda:
"Graži yra Salantų bažnyčia: jos aukšti gotikos bokštai matosi per kelioliką kilometrų iš visų pusių, bet dar gražesnis buvo katalikiškas jaunimas, kurs Žolinių dieną organizuotai iš tolimų Žemaitijos kampų skaitlingai į ją suplaukė paminėti Salantų „Pavasario“ kuopos 15 metų veikimo jubiliejų.

Vikaro kun.  Leono Jurkaus pastangomis Salantų "Pavasaris" kuopos 15 metų gyvavimo gyvavimo proga pastatytas kryžius. Prie 1931 09 15 pašventinto kryžiaus. Nuotrauka iš Kretingos muziejaus, 3706

Tai garbinga savo praeitimi kuopa, gyvuojanti nuo 1916 metų. Kuopos įkūrėjęs yra prelatas Pr. Urbanavičius, Telšių Vyskupijos Generalvikaras. Nuolatinė jo globa ir patarimai padarė tai, kad kuopa šiandien gali pasidžiaugti savo dideliais ir kilniais darbais. Išviršiniškai šį savo veikimo laikotarpį kuopa vainikavo, pastatydama gražų paminklą – kryžių. Tai yra bene gražiausias kryžius visoj apylinkėj. Bet taip pat Salantų pavasarininkai per visą 15 metų laikotarpį puošė ir savo sielas, dažnai eidami prie bendros Šv. Komunijos, atlikdami rekolekcijas, ruošdami metines Šv. Aloyzo šventes, Aukščiausis laimino jų gražias pastangas. Šiandien galima atskirti, kuris jaunuolis, jaunuolė yra pavasarininkas, kurio net pavasarininko ir elgesys mandagesnis ir kalba rimtesnė.

Lietuvos katalikų jaunimo sąjunga "Pavasaris" Salantuose buvo įsteigta 1916 m. prelato P. Urbonavičiaus iniciatyva. Salantų "Pavasario" sąjungos moterų kuopa apie 1932 metus. Pirmoje eilėje sėdi trečias iš kairės Kretingos rajono "Pavasario" sąjungos pirmininkas kun. Stanislovas Jocas, kuris 1930 - 1931 metais dirbo Salantų vikaru.. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.

Tame veikimo laikotarpy kuopa suruoše 4 kongresus (1924, 1928, 1929 ir 1931 metais), 15 švenčių, 41 pramogą, 9 sporto šventes, padarė daugiau kaip 200 susirinkimų. Kuopos knygynas susideda iš 350 parinktų knygų. Tai dideli kultūrinis laimėjimas!
Kaimyninės kuopos norėdamos, kad Salantų džiaugsmas būtų dar didesnis, suorkestrais, su gyvais paveikslais, skaitlingai (įsiregistravo 331, neskaitant 164 pačių salantiškių) atvyko į kongresą. Organizuotai atvyko Darbėnai, Grūšlaukė ir Notėnai; ypač Grūšlaukė gražiai atėjo. Neorganizuotų šventės dalyvių buvo keli tūkstančiai.
Po iškilmingų ir gražių pamaldų įvyko pavasarininkų kryžiaus pašventinimas. Visos kuopos su vėliavomis, giedodamos šventas giesmes, pritariant galingam orkestrui, nuvyko prie kryžiaus. Gatvės, kalnai apkibę žmonėmis, o fotografai iš visų pusių tik laksto ir laksto, norėdami pagauti gražesnį vaizdą. Šventinimo apeigas atliko daug nusipelnęs kuopai vietos klebonas kun. A Novodzelskis. Pamokslą sakė kun. K. Rankelė. Gražiomis mintimis pagavęs visų klausytojų dėmesį, jis puikiai nušvietė, kad tik religinga ir dora Lietuvos jaunuomenė yra tvirtas tautos galybės pamatas.

1932 m. kovo 4 d. kun. Stanislovo Joco iniciatyva parapijos salėje įvyko steigiamasis "Pavasario" sajungos Salantų vyrų kuopos susirinkimas. Kuopos pirmininku buvo išrinktas Kostas Andriejauskas. Nuo 1916 iki 1932 metų pavasarininkų kuopa buvo mišri. Manoma, kad nuotrauka daryta po steigiamojo suvažiavimo 1932 m. Pirmoje eilėje sėdi antras iš kairės kun. Stanislovas Jocas. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.

Per pamokslą visiems klausytojams krito į akis vienas pilietis, kuris visą laiką, netoli kryžiaus stovėdamas, nenusiėmė kepurės. Kepurė buvo raudonu lanku, bet vistiek juk ne liturginis rūbas nebent pats būtų buvęs žydas. Bet dar didesnis buvo visų pasipiktinimas, kada pamokslininkas, policijos sutrukdytas, negalėjo toliau tęsti savo gražaus pamokslo.
Po šitų iškilmių gražiame sodne įvyko iškilmingas posėdis, kurį atidarė kuopos dvasios vadas kun. L. Jurkus, didelis jaunimo prietelius ir katalikiškos akcijos veikėjas. Susirinkusieji jam iškėlė didžiausių ovacijų. Dabar pasipylė sveikinimai žodžiu ir raštu. Pirmiausiai sveikino atvykęs garbingas svečias, Katalikų Moksleivių Ateitininkų Sąjungos tėvas, prof. P. Dovydaitis, kurio pareikštos mintys amžinai liks salantiškių širdyse, paskui sveikino adv. St. Gabaliauskas; „Pavasario“ S-gos Centro Valdybos vardu kun. K. Rankelė; Amerikos Vyčių vardu p. Gabaliauskienė – Vrubliauskaitė. Ištisa eilė kaimyninių kuopų atstovų. Jų pareikštas mintis Salantų ir apylinkės pavasarininkai priėmė programinėmis. Visi įsitikino, kad „Pavasario“ Sąjungos idealai ir siekimai turi būti ir visos mūsų tautos gyviausia pareiga, kad vakar dieną įsikūrusios nekatalikiškos organizacijos, nors ir giriasi savo gražiu vardu ir augimu, bet, sulyginus su „Pavasario“ S-ga, yra tik trijų nakčių grybas prieš tvirtą ąžuolą. Atsidėkodami pavasarininkai garbingus svečius aukštai pakilnojo ir užgiedojo „Ilgiausių metų“.
Raštu sveikino prel. P. Urbanavičius, kun. B. Povilanskas – ilgametis kuopos veikėjas Mosėdžio „Pavasario“ kuopa. Sveikinimai pasiųsti J. E. Telšių Vyskupui, S-gos protektoriui vysk. Reiniui, prel. Urbanavičiui ir Sąjungos Centro Valdybai.
Po to įvyko alkoholinis teismas. Nors ponas alkoholis ir sukinėjosi, melavo, bet liko visam amžiui iš Salantų ištremtas.
Pavasarininkų choras p. Danilevičiaus vedamas, šauniai padainavo keletą dainų ir pagiedojo pavasarininkų ir Tautos himnus. Daug prijuokino vaidinimas: „Namų židinys“.
Gautus įspūdžius salantiškiai ilgai minės ir padarytus kongrese kilnius pasiryžimus stengsis įvykdyti savo gyvenime" (Kalba netaisyta).
Deja, iki mūsų dienų pavasarininkų statytas kryžius neišliko. Sovietmečiu jis buvo nugriautas. 

 
www.salantiskis.lt