Salantų pavasarininkų 15 metų jubiliejus 1931 metais.

Salantų "Pavasario" sąjungos 15 metų gyvavimo paminklo - kryžiaus pašventinimo iškilmės prie Salantų tilto 1931 09 15. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.

Tikriausiai nedaug kam buvo žinoma, kad prie tilto per Salantą stovėjo medinė koplytėlė ir stogastulpis (jie užfiksuoti šio tinklaraščio pagrindinėje nuotraukoje). Jie tarsi sveikino ir laimino atvykusius čia į Salantų miestą. Matyt tai vienintelė išlikusi nuotrauka,  kurioje užviksuoti šie mažosios liaudies architektūros statiniai. Deja, iki mūsų dienų nei koplytėlė, nei stogastulpis neišliko. Tikėtina, kad laikui bėgant jie sunyko, o vėliau nebuvo atstatyti.
1931 m.  Salantų  „Pavasario“  sąjungos nariai šventė savo gyvavimo 15 metų iškilmes. O toje vietoje kur kadaise stovėjo koplytėlė ir stogastulpis, pavasarininkai atidengė medinį, ornamentuotą kryžių. Kodėl čia? Tikėtina, kad pavasarininkai, puoselėdami ilgaamžes tradicijas, visiškai sąmoningai pasirinkto šią vietą. Matyt jie manė, kad kryžius ne tik įprasmins jų gyvavimo 15 metų jubiliejų, o kartu tai bus tarsi tąsa tos koplytėlės ir stogastulpio įprasminimo. O štai ką apie šią šventę rašė tarpukario spauda:
"Graži yra Salantų bažnyčia: jos aukšti gotikos bokštai matosi per kelioliką kilometrų iš visų pusių, bet dar gražesnis buvo katalikiškas jaunimas, kurs Žolinių dieną organizuotai iš tolimų Žemaitijos kampų skaitlingai į ją suplaukė paminėti Salantų „Pavasario“ kuopos 15 metų veikimo jubiliejų.

Vikaro kun.  Leono Jurkaus pastangomis Salantų "Pavasaris" kuopos 15 metų gyvavimo gyvavimo proga pastatytas kryžius. Prie 1931 09 15 pašventinto kryžiaus. Nuotrauka iš Kretingos muziejaus, 3706

Tai garbinga savo praeitimi kuopa, gyvuojanti nuo 1916 metų. Kuopos įkūrėjęs yra prelatas Pr. Urbanavičius, Telšių Vyskupijos Generalvikaras. Nuolatinė jo globa ir patarimai padarė tai, kad kuopa šiandien gali pasidžiaugti savo dideliais ir kilniais darbais. Išviršiniškai šį savo veikimo laikotarpį kuopa vainikavo, pastatydama gražų paminklą – kryžių. Tai yra bene gražiausias kryžius visoj apylinkėj. Bet taip pat Salantų pavasarininkai per visą 15 metų laikotarpį puošė ir savo sielas, dažnai eidami prie bendros Šv. Komunijos, atlikdami rekolekcijas, ruošdami metines Šv. Aloyzo šventes, Aukščiausis laimino jų gražias pastangas. Šiandien galima atskirti, kuris jaunuolis, jaunuolė yra pavasarininkas, kurio net pavasarininko ir elgesys mandagesnis ir kalba rimtesnė.

Lietuvos katalikų jaunimo sąjunga "Pavasaris" Salantuose buvo įsteigta 1916 m. prelato P. Urbonavičiaus iniciatyva. Salantų "Pavasario" sąjungos moterų kuopa apie 1932 metus. Pirmoje eilėje sėdi trečias iš kairės Kretingos rajono "Pavasario" sąjungos pirmininkas kun. Stanislovas Jocas, kuris 1930 - 1931 metais dirbo Salantų vikaru.. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.

Tame veikimo laikotarpy kuopa suruoše 4 kongresus (1924, 1928, 1929 ir 1931 metais), 15 švenčių, 41 pramogą, 9 sporto šventes, padarė daugiau kaip 200 susirinkimų. Kuopos knygynas susideda iš 350 parinktų knygų. Tai dideli kultūrinis laimėjimas!
Kaimyninės kuopos norėdamos, kad Salantų džiaugsmas būtų dar didesnis, suorkestrais, su gyvais paveikslais, skaitlingai (įsiregistravo 331, neskaitant 164 pačių salantiškių) atvyko į kongresą. Organizuotai atvyko Darbėnai, Grūšlaukė ir Notėnai; ypač Grūšlaukė gražiai atėjo. Neorganizuotų šventės dalyvių buvo keli tūkstančiai.
Po iškilmingų ir gražių pamaldų įvyko pavasarininkų kryžiaus pašventinimas. Visos kuopos su vėliavomis, giedodamos šventas giesmes, pritariant galingam orkestrui, nuvyko prie kryžiaus. Gatvės, kalnai apkibę žmonėmis, o fotografai iš visų pusių tik laksto ir laksto, norėdami pagauti gražesnį vaizdą. Šventinimo apeigas atliko daug nusipelnęs kuopai vietos klebonas kun. A Novodzelskis. Pamokslą sakė kun. K. Rankelė. Gražiomis mintimis pagavęs visų klausytojų dėmesį, jis puikiai nušvietė, kad tik religinga ir dora Lietuvos jaunuomenė yra tvirtas tautos galybės pamatas.

1932 m. kovo 4 d. kun. Stanislovo Joco iniciatyva parapijos salėje įvyko steigiamasis "Pavasario" sajungos Salantų vyrų kuopos susirinkimas. Kuopos pirmininku buvo išrinktas Kostas Andriejauskas. Nuo 1916 iki 1932 metų pavasarininkų kuopa buvo mišri. Manoma, kad nuotrauka daryta po steigiamojo suvažiavimo 1932 m. Pirmoje eilėje sėdi antras iš kairės kun. Stanislovas Jocas. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.

Per pamokslą visiems klausytojams krito į akis vienas pilietis, kuris visą laiką, netoli kryžiaus stovėdamas, nenusiėmė kepurės. Kepurė buvo raudonu lanku, bet vistiek juk ne liturginis rūbas nebent pats būtų buvęs žydas. Bet dar didesnis buvo visų pasipiktinimas, kada pamokslininkas, policijos sutrukdytas, negalėjo toliau tęsti savo gražaus pamokslo.
Po šitų iškilmių gražiame sodne įvyko iškilmingas posėdis, kurį atidarė kuopos dvasios vadas kun. L. Jurkus, didelis jaunimo prietelius ir katalikiškos akcijos veikėjas. Susirinkusieji jam iškėlė didžiausių ovacijų. Dabar pasipylė sveikinimai žodžiu ir raštu. Pirmiausiai sveikino atvykęs garbingas svečias, Katalikų Moksleivių Ateitininkų Sąjungos tėvas, prof. P. Dovydaitis, kurio pareikštos mintys amžinai liks salantiškių širdyse, paskui sveikino adv. St. Gabaliauskas; „Pavasario“ S-gos Centro Valdybos vardu kun. K. Rankelė; Amerikos Vyčių vardu p. Gabaliauskienė – Vrubliauskaitė. Ištisa eilė kaimyninių kuopų atstovų. Jų pareikštas mintis Salantų ir apylinkės pavasarininkai priėmė programinėmis. Visi įsitikino, kad „Pavasario“ Sąjungos idealai ir siekimai turi būti ir visos mūsų tautos gyviausia pareiga, kad vakar dieną įsikūrusios nekatalikiškos organizacijos, nors ir giriasi savo gražiu vardu ir augimu, bet, sulyginus su „Pavasario“ S-ga, yra tik trijų nakčių grybas prieš tvirtą ąžuolą. Atsidėkodami pavasarininkai garbingus svečius aukštai pakilnojo ir užgiedojo „Ilgiausių metų“.
Raštu sveikino prel. P. Urbanavičius, kun. B. Povilanskas – ilgametis kuopos veikėjas Mosėdžio „Pavasario“ kuopa. Sveikinimai pasiųsti J. E. Telšių Vyskupui, S-gos protektoriui vysk. Reiniui, prel. Urbanavičiui ir Sąjungos Centro Valdybai.
Po to įvyko alkoholinis teismas. Nors ponas alkoholis ir sukinėjosi, melavo, bet liko visam amžiui iš Salantų ištremtas.
Pavasarininkų choras p. Danilevičiaus vedamas, šauniai padainavo keletą dainų ir pagiedojo pavasarininkų ir Tautos himnus. Daug prijuokino vaidinimas: „Namų židinys“.
Gautus įspūdžius salantiškiai ilgai minės ir padarytus kongrese kilnius pasiryžimus stengsis įvykdyti savo gyvenime" (Kalba netaisyta).
Deja, iki mūsų dienų pavasarininkų statytas kryžius neišliko. Sovietmečiu jis buvo nugriautas. 

 
www.salantiskis.lt

Salantų dvaro vartai

Salantų dvaro vartų arba tvoros stulpo fragmentas XX a. antroje pusėje. 
Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.

Anksčiau Salantų miestą su dvaro sodyba jungianti gatvė vadinosi Dvaro (dabar Dariaus ir Girėno – aut. pastaba) gatvė. Į dvarą vedė mūriniai pagrindiniai įvažiuojamieji dvaro vartai, kurie stovėjo dabartinės Dariaus ir Girėno gatvės kelyje, atkarpoje tarp namų Nr. 15 ir Nr. 17. Pro juos, spėjama, dar XIX a. riedėjo dvarininkų karietos, atvykdavo dvaro svečiai. Kada jie buvo pastatyti, nežinia. Reiktų manyti, kad jie iškilo XIX a. pirmoje pusėje, Salantų dvarą valdant Gorskiams. Apie šį Salantų dvaro ribas žymėjusį objektą bei jo reikšmę miestui žinių neišliko. Šiandien yra žinomos tik dvi XX a. pirmos pusės nuotraukos, kuriose užfiksuoti autentiški pagrindiniai dvaro vartų (ši nuotrauka buvo saugoma kalbininko Vytauto Pranciškaus Būdos (1928-2007) asmeniniame archyve), o kitoje - dvaro kiemo vartų (nuotrauka saugoma P. Vaniuchino asmeniniame archyve) fragmentai. Dar viena nuotrauka daryta XX a. antroje pusėje, kurioje užfiksuotas jau visiškai apiręs dvaro vartų arba dvaro tvoros mūrinis stulpas. Pagal išlikusias nuotraukas pavyko iš dalies atkurti Salantų dvaro vartų vaizdą.

1920 m. balandžio 14 - 15 dienomis vyko Steigiamojo Seimo rinkimų balsavimas. Nuotraukoje žmonės stovi prie namo (dabar Dariaus ir Girėno g. 15), kuriame vyko balsavimas. Tolumoje matosi dvaro vartų stulpai. Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.

Vartus sudarė: keturi tinkuotų raudonų plytų mūro stulpai su keturšlaičiais, piramidiniais tinkuotais stogeliais – du aukštesni įvažiavimo vartams ir du žemesni varteliams.

Į dvaro kiemą buvo galima patekti tik pro vartus (nuotraukos kairėje pusėje matosi dvaro vartų stulpai). XX a. trečias dešimtmetis. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.

Taip atrodo dvaro kiemo šiandieninis vaizdas. Pokariu dvaro vartų stulpai buvo nugriauti. 
P. Vaniuchino nuotr., 2012.

Taip jau nutiko, kad iki mūsų dienų dvaro vartų neišliko. Dvaro vartų stulpai buvo nugriauti sovietmečiu, greičiausiai kai buvo griaunami dvaro pastatai arba tiesiog ėmus platinti važiuojamąją Dariaus ir Girėno gatvės dalį.

Salantų dvaro vartų rekonstrukcija. P. Vaniuchino rekonstrukcija.

2008 m. Salantų mieste vyko elektros kabelių klojimo požeminiai darbai. Tuo pačiu metu, paveldosaugos specialistai vykdė žvalgomuosius archeologinius tyrimus ir  elektros kabelių klojimo darbų archeologinius žvalgymus. Kasant tranšėjas elektros kabelių paklojimui Dariaus ir Girėno gatvėje tarp namų Nr. 15 ir Nr. 17 (šalia šventoriaus tvoros) buvo iškastas plytų mūro luitas. Tačiau darbus vykdę darbininkai, o taip pat ir paveldosaugos specialistai neatkreipė dėmesio ir net neįtarė, kad iškasė vieno iš keturių buvusių pagrindinių dvaro vartų stulpų viršutinę dalį - keturšlaitį, piramidinį tinkuotą stogelį.

2008 m. kasant tranšėjas elektros kabelių paklojimui Dariaus ir Girėno gatvėje buvo iškasta dvaro vartų stulpo viršutinė dalis. P. Vaniuchino nuotrauka, 2008.

Taip atrodė iškasta dvaro vartų stulpo viršutinė dalis. P. Vaniuchino nuotrauka, 2008.

Buvusios dvaro sodybos ūkinis pastatas, kuris šiandien priklauso Salantų seniūnijai. Į šį kiemą, Salantų seniūnijos darbuotojai atvežė iškastą dvaro vartų stulpo viršutinę dalį ir numetė į akmenų krūvą. P. Vaniuchino nuotrauka, 2011.

Taip ir liko gulėti dvaro vartų stulpo viršutinė dalis akmenų krūvoje. P. Vaniuchino nuotrauka, 2011.

Iki šių dienų nėra išlikusių žinių apie dvaro tvorą. Reiktų manyti, kad kadaise visa Salantų dvaro sodyba arba dalis jos buvo aptverta tvora, o pašaliniams į aptvertą teritoriją patekti būdavo griežtai draudžiama. Tikėtina, kad sodybą juosė mūrinių stulpų ir medinių statinių tvora, tačiau šiandien šių faktų istoriniais dokumentais nepavyko patvirtinti. Tik dėl vieno nekyla abejonė, kad dvaro parką kadaise tikrai juosė tvora, o į jį buvo galima patekti tik pro dvaro mūrinius vartus. Apie tai nekartą liudijo senos kartos salantiškiai.

Į Salantų dvaro parką buvo galima patekti tik pro mūrinius dvaro vartus. 
P. Vaniuchino nuotrauka, 2011.

www.salantiskis.lt 

Lietuviški XIX a. Salantų antkapių užrašai

Salantų parapijos kapai. R. Nagienės nuotrauka, 2004.

Nedaug yra išlikusių paminklų, Salantų (Gargždelės) parapijos kapuose, turinčių XIX a. lietuviškus užrašus, t.y. užrašus, kurie būtų daryti dar prieš įsigalint bendrinei lietuvių kalbai ir ryškiau atspindėtų žemaičių tarmę. Iš viso 2002 m. rugpjūčio14 d. man pavyko užregistruoti devynis tokius paminklus. Jie visi turi daugiau kaip šimtą metų.

1. Pats seniausias įrašas yra 1828 - ųjų metų Gargždelės kapuose palaidoto Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus tėvo Mykolo Valančiaus metaliniame kryžiuje: „SZA / SZU / LE / TIS / S: P: / MIKOLA WALONCZEWSKIE / MIRUSE 1828 M: SEJKIE 13 / DIE / NO / JE“. Dabartine bendrine kalba jį galėtume perskaityti maždaug taip: Palaidotas vietinis a. a. Mykolas Valančius, miręs 1828 metų gruodžio 13 dieną. (Metalinis kryžius ant tašyto trijų tarpsnių akmeninio postamento stovi dešinėje kapų pusėje priešais šv. Barboros koplyčią. Kryžiaus užrašas - išlietas, pasviręs į dešinę pusę, kitoje kryžiaus pusėje).

Žemaičių vyskupo M. Valančiaus tėvo Mykolo Valančiaus kapas. R. Nagienės nuotrauka, 2004.

Ant Mykolo Valančiaus kryžiaus žemaitiškai užrašyta  "sejkie 13", kas reiškia gruodžio 13, o vietinės kalbos žodis "szaszuletis", reiškia, kad  palaidotas vietinis. R. Nagienės nuotrauka, 2004.

2. Toliau chronologiškai datuotinas irgi metaliniame kryžiuje išlietas 1868 m. užrašas: „S. P. / Kunigas Teofilus Prižgintas giwena / Metu 63. ant. swieta o kunigistes ysz buwa / 36. Metu paszauktas ysz szio swieta 1868 Metu / Gegužies Mien: 2. d. ant tos wytas / rada atilsi / kunuj / sawa . Ir / prasza / kozna / sukalbiety / po 3 swej= / ka Maryes / ir 3. amži= / na atilsi“. (Metalinis kryžius stovi kairėje kapų pusėje priešais šv. Barboros koplyčią. Kryžiaus užrašas – išlietas, tiesus, kryžiaus priekyje).

3. Tų pačių 1868 m. užrašas: „KUNEGAS JONAS KONTRYMAS / MYRE 1868 M: MIENESIE KOWA 31 DIENO / PARGIWENYS 88 METUS“. (Metalinis kryžius ant tašyto akmeninio postamento stovi kairėje kapų pusėje priešais šv. Barboros koplyčią. Kryžiaus užrašas - išlietas, pasviręs į dešinę pusę, kitoje kryžiaus pusėje).

Kunigo Jono Kontrimo kapas. R. Nagienės nuotrauka, 2004.

4. 1876 m. užrašas taip pat metaliniame kryžiuje: „S. P. / Klemensas ir Rozalija RAMONAJ isz SELENIU / JUZOPAS 1876 m. Amžina atilsis.“. (Metalinis kryžius ant tašyto trijų tarpsnių akmeninio postamento stovi kairėje kapų pusėje priešais šv. Barboros koplyčią. Kryžiaus užrašas – tiesus, kitoje kryžiaus pusėje).

5. 1882 m. užrašas: „NASZLIS KAZIMIERAS SYMAITIS / turiedams 63 metus 22 Decemberi 1882 mirri / Passimelsk prietelau už, jo_ ir už jo moteri / MARIO - / NIS / dusze.“. (Metalinis kryžius ant tašyto dviejų tarpsnių akmeninio postamento stovi dešinėje kapų pusėje priešais šv. Barboros koplyčią. Kryžiaus užrašas – tiesus, kitoje kryžiaus pusėje).

6. Matyt 1888 m., po ilgamečio Salantų parapijos klebono Kazimiero Bielskio mirties, statytoje metalinėje koplytėlėje išlietas užrašas: „Czionaj ils kaułaj sz. atm / bernad: Ludwiko Bielskio / mir. 1878 m. Rugpjutes 27 d. / tejpat kunigo Kazimiero / Bielskio klebono Salan / tu parakwijos, kursaj / Parbuwęs TOJE PARAKWI / JOJE 36 met. Parsikele i / ANĄ swietą 23 Łapkris: / 1888 m. turedamas AM- / ŽIAUS 72 metus.“ (Metalinė koplytėlė stovi kairėje kapų pusėje priešais šv. Barboros koplyčią. Koplytėlės užrašas – išlietas, tiesus, paminklo priekyje).

7. 1898 m. užrašas: „A. a. / ANTONAS SALIS / † 1898 m. 32. met. amz. / Praszom, atsidusoti uz jo dusze.“. (Metalinis kryžius ant tašyto akmeninio postamento stovi dešinėje kapų pusėje priešais šv. Barboros koplyčią. Kryžiaus užrašas – tiesus, kitoje kryžiaus pusėje).

XIX a. metalinis kryžius Salantų parapijos kapuose su lenkišku užrašu. A. Donausko nuotrauka, 1999.

8. Aštuntas užrašas be datos, tačiau jį tai pat reikėtų priskirti XIX a. pabaigai. Jis išlikęs metaliniame kryžiuje: „Cze YŁSA GIMDITOJE S. P. Kazimiers yr Barbora / Zwiglewiczes PRASZAW SUKALBIETY AMŽINA ATYLSIEINA“. (Metalinis kryžius ant tašyto akmeninio postamento stovi kairėje kapų pusėje priešais šv. Barboros koplyčią. Kryžiaus užrašas - tiesus, kitoje kryžiaus pusėje).

9. Devintas užrašas taip pat be datos, tačiau taip pat priskiriamas XIX a. pabaigai. Metalinio kryžiaus užrašas: „Cze puĺ kauĺai Antonu Zabura / ir Barbura Zaburienes Skaititoiau / zaukalbiek ben tris Swaykamarios“. (Metalinis kryžius ant tašyto dviejų tarpsnių akmeninio postamento stovi dešinėje kapų pusėje priešais šv. Barboros koplyčią. Kryžiaus užrašas - tiesus, kryžiaus priekyje).

Kad ir nedideli šie XIX a. antros pusės lietuviški užrašai, jie yra svarbūs Salantų kultūros istorijos paminklai. Tai dar kartą rodo, kad tuo metu žmonės nesigėdijo ir nepabijojo rašyti lietuviškai, nors tada pagrindinė Lietuvių kultūros kalba buvo lenkų. Dėl to labai svarbu, kad šie paminklai būtų saugomi ir išliktų ateities kartoms nes jie atspindi tų laikų rašybą.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. VANIUCHINAS, Paulius. Lietuviški XIX a. Salantų kapinių metalinių kryžių užrašai, Salantai 2002. 

www.salantiskis.lt 

Gargždelės kapinės ir šv. Barboros koplyčia

"Klevynas" (taip salantiškiai vadina Gargždelės kapines) iš paukščio skrydžio. A. Daukšo nuotrauka, 2010.

Už Salantų, šalia Plungės - Skuodo kelio, Gargždelės kaime yra Salantų parapijos kapinės. Kada konkrečiai buvo įkurtos kapinės - nežinia. Tačiau jau 1790 m. Salantų dvaro inventoriuje minimos šios kapinės, kuriose stovi ir koplyčia. Reikia manyti, kad jos jau veikė XVIII a. pradžioje, o gal net ir anksčiau.
1806 m. vizitacijos akte nurodoma, kad šventoriuje, kuris randasi pusantro varsto atstumu nuo bažnyčios, laidojami mirusiųjų kūnai. Čia stovi sena koplyčia, kurioje vienas altorius, naujai sudėtos lentų grindys ir apkaltos sienos. Pažymėta, kad koplyčiai reikalingi nauji langai ir stogas virš kurio kyla bokštelis su metaliniu kryžiumi, o jame kabo nedidelis varpelis.

Gargždelės koplyčios pagrindinis fasadas. R. Nagienės nuotrauka, 2007.

Prie koplyčios iš keturių ąžuolinių stulpų pastatyta (keturstulpė – aut. past.) varpinė, kurioje kabo nedidelis varpas, o jos stogas malksnomis dengtas. Pati varpinė aptaisyta akmeniniu aptvaru.
XVIII a. pabaigoje – XIX a. pradžioje, Salantų dvarą valdė Gorskiai. 1824 m. Telšių pavieto maršalka ir kavalierius Leopoldas Gorskis, padedant Salantų parapijiečiams per klebono Tadeušo Laurinovičiaus pastangas, Gargždelės kapinėse pastatė naują koplyčią, kurią konsekravo šv. Barboros titulu.

Gargždelės koplyčia. A. Donausko nuotrauka, 2001.

Koplyčios eksterjere, virš pagrindinių durų, įmūryta fundacinė lenta, kurioje iškaltas Nalenčo herbas ir abipus jo užrašas lotynu kalba: „Hedificans edificavi domum in habitaculum tuum firmis simum solium tuum in sempiternum. 3. Reg. C. 8. V. 13“. Žemiau kitas užrašas lotynų kalba: „FUNDATOR HUIUS ECCLESIÆ ILLUSTR. M. D. LEOPOLDUS NALĘCZ GORSKI MARESCH. DISTR. TELSENSIS EQUES ORDINIS TEUTONENSIS CUM AUXILIO PAROCHIANO RUM SALANTENSIUM A. D. 1824“. Vertimas: „Aš statyte pastačiau namus gyventi, tvirčiausią tavo sostą per amžius. 3 Kar 8,13“. „Šios bažnyčios fundatorius Jo šviesybė Leopoldas Nalenč Gorskis, Telšių pavieto maršalka, Teutonų Ordino, padedant Salantų parapijiečiams 1824 Viešpaties metai“.

Gorskių giminės herbas Nalenč (Nałecz).

Koplyčia pastatyta renesansinio stiliaus, apsidės plano, priekiniu fasadu atsisukusi į Salantų miestą. Ji stovi senesnėje kapinių dalyje. Koplyčios pamatai sumūryti iš akmenų, sienos iš plytų, kurios iš vidaus ir iš išorės tinkuotos. Fasadus skaido arkos, apskritimo ir pusapvalės formos langai. Priekiniame ir galutiniame fasaduose - keturkampės dvivėrės durys. Galutiniame bažnyčios fasade, virš durų kabo medinis kryžius. Pastato perdengimai mediniai. Stogas trišlaitis, anksčiau buvo dengtas čerpėmis. Virš jo kyla renesansinis bokštelis su vingraus silueto šalmu. Virš bokštelio ir presbiterijos kyla kalvio darbo geležiniai kryžiai.

Koplyčios viduje, virš įėjimo įrengtas vargonų - choro balkonas, kurį laiko dvi masyvios mūrinės kolonos. Grindys dengtos lentomis, anksčiau buvo grįstos plytomis. Lubos lenkto skliauto formos.

Gargždelės šv. Barboros koplyčios altoriai, 1824 m. Trys iliuziškai ant staliaus darbo lentų pagrindo pritvirtintos drobės tapyti dvitarpsniai altoriai šv. Barborai, šv. Rozalijai ir šv. Rokui.
Iš leidinio: Salantų bažnyčia:istorija, meno vertybės ir žmonės, Vilnius, 2011.

1827 metų vizitacijos akte pažymėta, kad koplyčioje trys altoriai, kurie nutapyti ant drobės. Didžiojo altoriaus pirmame tarpsnyje įtaisytas šv. Barboros kankinės paveikslas, antrame – šv. Petro. Evangelijos pusėjes (žiūrint į altorių, kairioje koplyčios pusėje) altoriaus pirmajame tarpsnyje šv. Rozalijos, antrame – šv. Agotos paveikslai. Skaitinių pusės (žiūrint į altorių, dešinėje koplyčios pusėje) altoriaus pirmame tarpsnyje – šv. Roko, o kitame šv. Izidoriaus paveikslai. Tapytų altorių mensa medinė ant kurios stovi dažytas tabernakulis. Už altoriaus zakristija iš kurios pro dvejas duris patenkama į presbiteriją. Ją nuo bažnyčios skyrė melsvai dažytos grotos. Sakykla kuri įrengta virš klausyklos taip pat melsvai dažyta.

XIX a. pirmosios pusės medinė varpinė. A. Donausko nuotrauka, 2001.

Šalia koplyčios, į pietvakarius nuo jos stovi medinė varpinė. Manoma, kad ji kaip ir koplyčia buvo pastatyta tuo pačiu metu, vėliau - atnaujinta. Ji keturkampė, nežymiai į viršų siaurėjanti. Varpinę sudaro tašytų rąstų karkasas, prie kurių vertikaliai prikaltos pusapvalės skersinio pjūvio lentos. Langų angos keturkampės. Stogas keturšlaitis, dengtas skiedromis, o virš jo kyla ornamentais puoštas, ažūrinis kryžius. 1827 m. vizitacinio akto duomenimis varpinėje buvo du varpai: viena svėrė 6 akmenis, o antaras – 10 svarų. Dar vienas varpas, kuris svėrė 3 svarus buvo koplyčioje.

Virš skiedromis dengto varpinės stogo kyla ornamentais puoštas, ažūrinis kryžius. 
A. Donausko nuotrauka, 1999.

  

1925 m. A. Bendikas rašė: „<...> Vokiečių kaizeris visiškai apsilpnėjęs, užsakė atiminėti iš visų bažnyčių varpus, paliekant tik po vieną. <...> 1918 metuose <...> ir nuo parakvijos kapų iš Gargždelės atėmė vieną ir paskutinį, (nes ten vienas ir tebuvo) iš seniausių varpų, kurs turėjo arti  300 metų, bet tebebuvo labai maloningo ir garsaus balso, kurs savo maloningu balsu priiminėjo kiekvieną parakvijoną, atkeliaujantį ilsėtis į tą ramybės vietelę <...>“.

Ilgamečio Salantų klebono kun. Kazimiero Bielskio (1818 - 1888) sesers Evos Bielskos paminklas Gargždelės kapinėse. P. Vaniuchino nuotrauka, 2008.

Kaip pažymi 1827 m. vizitacijos aktas, 1824 m.  parapijiečiai kapines aptvėrė akmeniniu aptvaru.
Koplyčios dydis, planas, interjero įrengimas bei šalia esanti varpinė leidžia manyti, kad jos  fundatoriaus sumanymu čia turėjo būti ne kapinių koplyčia, o bažnyčia, veikianti kaip Salantų parapinės bažnyčios filija. Tai patvirtina ir minėtas užrašas fundacinėje lentoje, kuriame pastatas įvardijamas kaip „bažnyčia“ (lotyniškai „ecclesia“).

Žemaičių vyskupo M. Valančiaus tėvo Mykolo Valančiaus paminklas Gargždelės kapinėse. Manoma, kad antkapinis paminklas buvo nulietas  Liepojoje ir ant nulieto špyžinio kryžiaus, lenkiškai užrašytas jo vardas ir pavardė, mirimo data 1828 m. gruodžio 13 d.  Dar ant kryžiaus žemaitiškai užrašyta  "sejkie", kas reiškia gruodžio 13, o vietinės kalbos žodis "szaszuletis", reiškia, kad  palaidotas vietinis. A. Donausko nuotrauka, 1999,

1906 metais nugriovus senąją Salantų bažnyčią, į Gargždelės koplyčią buvo perkelta dalis jos  įrangos. Kol Salantuose buvo pastatyta laikinoji bažnyčia, čia vyko visos pamaldos. Vėliau pamaldos čia vykdavo tik šventėmis.

Koplytėlė Gargždelės kapinėse. 
A. Donausko nuotrauka, 1999.

Pokario metais komunistams vykdant 1948 - 1949 metais bažnyčių turto nacionalizaciją, Gargždelės kapinių koplyčia su varpine buvo suvalstybinta ir atiduota Salantų valsčiaus, o vėliau - Salantų miesto nuosavybėn. 6 dešimtmetyje ja naudotis leista Kretingos kraštotyros muziejui, įrengusiam čia savo fondų saugyklas, kuriose buvo saugomi Salantų apylinkėse surinkti eksponatai. 1989 m. koplyčia buvo sugražinta tikintiesiems, kuri netrukus buvo restauruojama. Čia daug darbo įdėjo Vilius Orvidas.

Gargždelės kapinės ir koplyčia. R. Nagienės nuotrauka, 2004.

Gargždelės kapinėse palaidotas Žemaičių vyskupo M. Valančiaus tėvas Mykolas Valančius, amžinam poilsiui čia atgulė Rietavo muzikos mokyklos vadovas, kapelmeisteris Jozefas Eduardas Mašekas, knygnešys, kalendorių ir elementoriaus leidėjas Aleksandras Bendikas, akmentašiai Kazimieras ir Vilius Orvidai, liaudies meistras Petras Kalenda, Salantų kraštotyros muziejaus įkūrėjas Aleksas Gapanavičius ir kiti žymūs šio krašto žmonės.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. VANIUCHINAS, Paulius. Salantų bažnyčios istorija, Vilnius 2006. (Straipsnis nepublikuotas spaudoje).

www.salantiskis.lt