1926 metai: Iš Salantų liko tik pelenai

Taip atrodė Salantų Turgaus aikštė iki 1921 m. ir 1926 m. miestelyje kilusių gaisrų. Po 1926 m. Salantų miestas buvo perplanuotas. Atvirukas su Salantų miesto centru apie 1915 m. Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.

Salantuose (Kretingos a.) birželio 7-8 d. naktį kilo didžiulis gaisras. 8 d. rytą į gaisro vietą išvyko kovai su gaisrais referentas p. Siemaška. Vakar rytą jisai sugrįžo ir suteikė žinių apie gaisro įvykį.

Kai nuvažiavęs, miestelio vietoj p. Referentas beradęs tik styrančius kaminus, griūvėsius, rusanančius nuodegulius.

Prie griūvėsių tyliai stovinėjo nukentėjusios šeimynos. Ugnis surijo 150 gyvenamųjų namų: viso 250 šeimynų paliko be pastogės. Sudegusių namų tarpe buvo 8 mūriniai namai, sinagoga, p. Bučio vandens malūnas, vartotojų bendrovė, valstybinės degtinės monopolis, žydų mokykla, klebonija ir jos trobesiai, vaistinė ir 60 krautuvių su prekėmis. Jaunas 25 metų nepilnaprotis Boruchavičius iš ugnies buvo išvestas, bet ištrūkęs iš rankų vėl metėsi į liepsnas ir dingo. Gyvulių sudegė 8 karvės, 5 kiaulės ir kiti smulkesni gyvuliai. Dingo taip pat visi apyvokos indai.

Iki 1921 m. ir 1926 m. Salantuose kilusių gaisrų, miestelio centre stovėjo mediniai namai. Pagrindinė Salantų miestelio aikštė turgaus dieną 1900 metais. Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.

Gaisras prasidėjo 12 val. naktį iš birželio 7 į 8 d. Per 10-15 minučių miestelis virto tik liepsnų jūra. Po 2.30 val. ugnis savaime aptilo, nes nebuvo kas daugiau bedega. Gaisras prasidėjo Mažojoj gėlių gatvėj Davido Šero namų ir buto antrame aukšte. Iš ten prasimušė ant stogo, persimetė į kitus namus ir apėmė vėjo blaškomos kibirkštys ir liepsnos visus aplinkinius šiaudinius ir skindelinius stogus. Namai kaip tik buvo patogiai gaisrui sustatyti, visi sukimšti be jokios tvarkos į vieną krūvą.

Priežastis – be priežiūros paliktų pirklio Šero vaikų neatsargus elgimasis su ugnimi. Pats šeimininkas tą patį vakarą buvo išvažiavęs su linais į Klaipėdą. Iš žvakės užsidegusi feranka uždegė dar likusius namie 13 ctn. Linų.

Salantų miesto (Gėlių gatvė) vaizdas po 1921 m. nudegimo. Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.

Salantai sudegė jau antru kartu. 1921 m. sudegė viena pusė, o dabar dingo jau ir antroji miestelio pusė. Iš buvusio turtingo miestelio nieko daugiau neliko, kaip tik graži mūrinė bažnyčia ir pora namų, kurie stovėjo Didž. Gėlių gatvėj užvėjoj ir buvo saugomi atbėgusių iš kaimo žmonių. Kaimiečiai labai atsidėję dirbo; lipo ant stogo su šlapiomis palomis, vandens kibirais ir kt. Jų pastangomis liko valsčiaus valdybos namas. Vienas jų iš priklausančių bažnyčiai dagančių namų išgelbėjo didelės vertės bažnytinę brangenybę, rizikuodamas savo gyvybę.

Iki 1926 m. Salantuose kilusio gaisro taip atrodė žydų sinagoga (dabar Salantų kultūros centras) Nuotrauka daryta apie 1910 metus. Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.

Salantuose jau nuo seniai yra ugnegesių komanda. Jau 1923 m. ji buvo išsirašius ugnegesių laikraštį, bet neturėdama lėšų vis dėlto negalėjo išplėsti savo veikimo. Ir dabar ugnegiasiai neturėdami įrankių negalėjo tinkamai gesinti, juoba, kai pamatė, kai jų pačių namai dega. Tada kiekvienas puolėsi savo namų gesinti. Ugnegesių stovyklos, kuri yra miestelio vidury, apdegė viena mašina, sudegė statinė ir kt. Inventorius.

Ugniagesiai iš kaimyninių miestelių (Plungės, Kretingos, Klaipėdos, Darbėnš ir kt.) negalėjo atvykti, nes nakčia niekas prie pašto įstaigos telefono nedežūruoja ir tuo būdu nebuvo galima prisišaukti pagalbos.

Po 1926 m. Salantuose kilusio gaisro žydai iškart pradėjo atstatinėti sinagogą. Nuotrauka daryta po 1926 metų. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.

Apdraustų namų nedaug buvo. Referento nuomone, valst. Apdraudimo draugija nuostolių turėsianti apie 150.000 lt., o „Lietuvos“ apdraudimo draugija apie 50.000. Nuostoliai yra didžiausi.

Kadangi gaisras kilo jau naktį, kada visi miegojo, tai gyventojai buvo užklupti netikėtai, ir visi naminiai reikmenys liko ugnies žiotimis. Tais rakandais ir iš viso smulkiuoju ūkio turtu Salantai ypačiai buvo turtingi.

Gyventojų apskaičiavimu, nuostoliai siekia iki 5 milijonų litų. Žinoma, skaitantis su padegėlių psichologija, ta suma bus rodos, du kartu padidinta. Manau, kad nuostolių bus apie pustrečio milijono. Bet ir tokia suma stipriai atsilieps į ekonominį gyvenimą.

Padegėliai išvažinėjo pas gimines, pažįstamus. Jiems gelbėti susidarė 2 komitetai, viena bendra prie valsčiaus valdybos ir žydų skyrium.

Nuo lekenčių kibirkščių užsidegė stogas vieno namo Naujuose Salantuose, už pusės kilometro nuo Salantų. Laimei patys gyventojai užgesino. Gaisro metu iš Kretingos buvo atvykusi policija su ap. Policijos vadu, atvažiavo ir guodė gyventojus ir apskrities viršininkus.


www.salantiskis.lt

Salantų pavasarininkų 15 metų jubiliejus 1931 metais.

Salantų "Pavasario" sąjungos 15 metų gyvavimo paminklo - kryžiaus pašventinimo iškilmės prie Salantų tilto 1931 09 15. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.

Tikriausiai nedaug kam buvo žinoma, kad prie tilto per Salantą stovėjo medinė koplytėlė ir stogastulpis (jie užfiksuoti šio tinklaraščio pagrindinėje nuotraukoje). Jie tarsi sveikino ir laimino atvykusius čia į Salantų miestą. Matyt tai vienintelė išlikusi nuotrauka,  kurioje užviksuoti šie mažosios liaudies architektūros statiniai. Deja, iki mūsų dienų nei koplytėlė, nei stogastulpis neišliko. Tikėtina, kad laikui bėgant jie sunyko, o vėliau nebuvo atstatyti.
1931 m.  Salantų  „Pavasario“  sąjungos nariai šventė savo gyvavimo 15 metų iškilmes. O toje vietoje kur kadaise stovėjo koplytėlė ir stogastulpis, pavasarininkai atidengė medinį, ornamentuotą kryžių. Kodėl čia? Tikėtina, kad pavasarininkai, puoselėdami ilgaamžes tradicijas, visiškai sąmoningai pasirinkto šią vietą. Matyt jie manė, kad kryžius ne tik įprasmins jų gyvavimo 15 metų jubiliejų, o kartu tai bus tarsi tąsa tos koplytėlės ir stogastulpio įprasminimo. O štai ką apie šią šventę rašė tarpukario spauda:
"Graži yra Salantų bažnyčia: jos aukšti gotikos bokštai matosi per kelioliką kilometrų iš visų pusių, bet dar gražesnis buvo katalikiškas jaunimas, kurs Žolinių dieną organizuotai iš tolimų Žemaitijos kampų skaitlingai į ją suplaukė paminėti Salantų „Pavasario“ kuopos 15 metų veikimo jubiliejų.

Vikaro kun.  Leono Jurkaus pastangomis Salantų "Pavasaris" kuopos 15 metų gyvavimo gyvavimo proga pastatytas kryžius. Prie 1931 09 15 pašventinto kryžiaus. Nuotrauka iš Kretingos muziejaus, 3706

Tai garbinga savo praeitimi kuopa, gyvuojanti nuo 1916 metų. Kuopos įkūrėjęs yra prelatas Pr. Urbanavičius, Telšių Vyskupijos Generalvikaras. Nuolatinė jo globa ir patarimai padarė tai, kad kuopa šiandien gali pasidžiaugti savo dideliais ir kilniais darbais. Išviršiniškai šį savo veikimo laikotarpį kuopa vainikavo, pastatydama gražų paminklą – kryžių. Tai yra bene gražiausias kryžius visoj apylinkėj. Bet taip pat Salantų pavasarininkai per visą 15 metų laikotarpį puošė ir savo sielas, dažnai eidami prie bendros Šv. Komunijos, atlikdami rekolekcijas, ruošdami metines Šv. Aloyzo šventes, Aukščiausis laimino jų gražias pastangas. Šiandien galima atskirti, kuris jaunuolis, jaunuolė yra pavasarininkas, kurio net pavasarininko ir elgesys mandagesnis ir kalba rimtesnė.

Lietuvos katalikų jaunimo sąjunga "Pavasaris" Salantuose buvo įsteigta 1916 m. prelato P. Urbonavičiaus iniciatyva. Salantų "Pavasario" sąjungos moterų kuopa apie 1932 metus. Pirmoje eilėje sėdi trečias iš kairės Kretingos rajono "Pavasario" sąjungos pirmininkas kun. Stanislovas Jocas, kuris 1930 - 1931 metais dirbo Salantų vikaru.. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.

Tame veikimo laikotarpy kuopa suruoše 4 kongresus (1924, 1928, 1929 ir 1931 metais), 15 švenčių, 41 pramogą, 9 sporto šventes, padarė daugiau kaip 200 susirinkimų. Kuopos knygynas susideda iš 350 parinktų knygų. Tai dideli kultūrinis laimėjimas!
Kaimyninės kuopos norėdamos, kad Salantų džiaugsmas būtų dar didesnis, suorkestrais, su gyvais paveikslais, skaitlingai (įsiregistravo 331, neskaitant 164 pačių salantiškių) atvyko į kongresą. Organizuotai atvyko Darbėnai, Grūšlaukė ir Notėnai; ypač Grūšlaukė gražiai atėjo. Neorganizuotų šventės dalyvių buvo keli tūkstančiai.
Po iškilmingų ir gražių pamaldų įvyko pavasarininkų kryžiaus pašventinimas. Visos kuopos su vėliavomis, giedodamos šventas giesmes, pritariant galingam orkestrui, nuvyko prie kryžiaus. Gatvės, kalnai apkibę žmonėmis, o fotografai iš visų pusių tik laksto ir laksto, norėdami pagauti gražesnį vaizdą. Šventinimo apeigas atliko daug nusipelnęs kuopai vietos klebonas kun. A Novodzelskis. Pamokslą sakė kun. K. Rankelė. Gražiomis mintimis pagavęs visų klausytojų dėmesį, jis puikiai nušvietė, kad tik religinga ir dora Lietuvos jaunuomenė yra tvirtas tautos galybės pamatas.

1932 m. kovo 4 d. kun. Stanislovo Joco iniciatyva parapijos salėje įvyko steigiamasis "Pavasario" sajungos Salantų vyrų kuopos susirinkimas. Kuopos pirmininku buvo išrinktas Kostas Andriejauskas. Nuo 1916 iki 1932 metų pavasarininkų kuopa buvo mišri. Manoma, kad nuotrauka daryta po steigiamojo suvažiavimo 1932 m. Pirmoje eilėje sėdi antras iš kairės kun. Stanislovas Jocas. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.

Per pamokslą visiems klausytojams krito į akis vienas pilietis, kuris visą laiką, netoli kryžiaus stovėdamas, nenusiėmė kepurės. Kepurė buvo raudonu lanku, bet vistiek juk ne liturginis rūbas nebent pats būtų buvęs žydas. Bet dar didesnis buvo visų pasipiktinimas, kada pamokslininkas, policijos sutrukdytas, negalėjo toliau tęsti savo gražaus pamokslo.
Po šitų iškilmių gražiame sodne įvyko iškilmingas posėdis, kurį atidarė kuopos dvasios vadas kun. L. Jurkus, didelis jaunimo prietelius ir katalikiškos akcijos veikėjas. Susirinkusieji jam iškėlė didžiausių ovacijų. Dabar pasipylė sveikinimai žodžiu ir raštu. Pirmiausiai sveikino atvykęs garbingas svečias, Katalikų Moksleivių Ateitininkų Sąjungos tėvas, prof. P. Dovydaitis, kurio pareikštos mintys amžinai liks salantiškių širdyse, paskui sveikino adv. St. Gabaliauskas; „Pavasario“ S-gos Centro Valdybos vardu kun. K. Rankelė; Amerikos Vyčių vardu p. Gabaliauskienė – Vrubliauskaitė. Ištisa eilė kaimyninių kuopų atstovų. Jų pareikštas mintis Salantų ir apylinkės pavasarininkai priėmė programinėmis. Visi įsitikino, kad „Pavasario“ Sąjungos idealai ir siekimai turi būti ir visos mūsų tautos gyviausia pareiga, kad vakar dieną įsikūrusios nekatalikiškos organizacijos, nors ir giriasi savo gražiu vardu ir augimu, bet, sulyginus su „Pavasario“ S-ga, yra tik trijų nakčių grybas prieš tvirtą ąžuolą. Atsidėkodami pavasarininkai garbingus svečius aukštai pakilnojo ir užgiedojo „Ilgiausių metų“.
Raštu sveikino prel. P. Urbanavičius, kun. B. Povilanskas – ilgametis kuopos veikėjas Mosėdžio „Pavasario“ kuopa. Sveikinimai pasiųsti J. E. Telšių Vyskupui, S-gos protektoriui vysk. Reiniui, prel. Urbanavičiui ir Sąjungos Centro Valdybai.
Po to įvyko alkoholinis teismas. Nors ponas alkoholis ir sukinėjosi, melavo, bet liko visam amžiui iš Salantų ištremtas.
Pavasarininkų choras p. Danilevičiaus vedamas, šauniai padainavo keletą dainų ir pagiedojo pavasarininkų ir Tautos himnus. Daug prijuokino vaidinimas: „Namų židinys“.
Gautus įspūdžius salantiškiai ilgai minės ir padarytus kongrese kilnius pasiryžimus stengsis įvykdyti savo gyvenime" (Kalba netaisyta).
Deja, iki mūsų dienų pavasarininkų statytas kryžius neišliko. Sovietmečiu jis buvo nugriautas. 

 
www.salantiskis.lt

Salantų dvaro vartai

Salantų dvaro vartų arba tvoros stulpo fragmentas XX a. antroje pusėje. 
Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.

Anksčiau Salantų miestą su dvaro sodyba jungianti gatvė vadinosi Dvaro (dabar Dariaus ir Girėno – aut. pastaba) gatvė. Į dvarą vedė mūriniai pagrindiniai įvažiuojamieji dvaro vartai, kurie stovėjo dabartinės Dariaus ir Girėno gatvės kelyje, atkarpoje tarp namų Nr. 15 ir Nr. 17. Pro juos, spėjama, dar XIX a. riedėjo dvarininkų karietos, atvykdavo dvaro svečiai. Kada jie buvo pastatyti, nežinia. Reiktų manyti, kad jie iškilo XIX a. pirmoje pusėje, Salantų dvarą valdant Gorskiams. Apie šį Salantų dvaro ribas žymėjusį objektą bei jo reikšmę miestui žinių neišliko. Šiandien yra žinomos tik dvi XX a. pirmos pusės nuotraukos, kuriose užfiksuoti autentiški pagrindiniai dvaro vartų (ši nuotrauka buvo saugoma kalbininko Vytauto Pranciškaus Būdos (1928-2007) asmeniniame archyve), o kitoje - dvaro kiemo vartų (nuotrauka saugoma P. Vaniuchino asmeniniame archyve) fragmentai. Dar viena nuotrauka daryta XX a. antroje pusėje, kurioje užfiksuotas jau visiškai apiręs dvaro vartų arba dvaro tvoros mūrinis stulpas. Pagal išlikusias nuotraukas pavyko iš dalies atkurti Salantų dvaro vartų vaizdą.

1920 m. balandžio 14 - 15 dienomis vyko Steigiamojo Seimo rinkimų balsavimas. Nuotraukoje žmonės stovi prie namo (dabar Dariaus ir Girėno g. 15), kuriame vyko balsavimas. Tolumoje matosi dvaro vartų stulpai. Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.

Vartus sudarė: keturi tinkuotų raudonų plytų mūro stulpai su keturšlaičiais, piramidiniais tinkuotais stogeliais – du aukštesni įvažiavimo vartams ir du žemesni varteliams.

Į dvaro kiemą buvo galima patekti tik pro vartus (nuotraukos kairėje pusėje matosi dvaro vartų stulpai). XX a. trečias dešimtmetis. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.

Taip atrodo dvaro kiemo šiandieninis vaizdas. Pokariu dvaro vartų stulpai buvo nugriauti. 
P. Vaniuchino nuotr., 2012.

Taip jau nutiko, kad iki mūsų dienų dvaro vartų neišliko. Dvaro vartų stulpai buvo nugriauti sovietmečiu, greičiausiai kai buvo griaunami dvaro pastatai arba tiesiog ėmus platinti važiuojamąją Dariaus ir Girėno gatvės dalį.

Salantų dvaro vartų rekonstrukcija. P. Vaniuchino rekonstrukcija.

2008 m. Salantų mieste vyko elektros kabelių klojimo požeminiai darbai. Tuo pačiu metu, paveldosaugos specialistai vykdė žvalgomuosius archeologinius tyrimus ir  elektros kabelių klojimo darbų archeologinius žvalgymus. Kasant tranšėjas elektros kabelių paklojimui Dariaus ir Girėno gatvėje tarp namų Nr. 15 ir Nr. 17 (šalia šventoriaus tvoros) buvo iškastas plytų mūro luitas. Tačiau darbus vykdę darbininkai, o taip pat ir paveldosaugos specialistai neatkreipė dėmesio ir net neįtarė, kad iškasė vieno iš keturių buvusių pagrindinių dvaro vartų stulpų viršutinę dalį - keturšlaitį, piramidinį tinkuotą stogelį.

2008 m. kasant tranšėjas elektros kabelių paklojimui Dariaus ir Girėno gatvėje buvo iškasta dvaro vartų stulpo viršutinė dalis. P. Vaniuchino nuotrauka, 2008.

Taip atrodė iškasta dvaro vartų stulpo viršutinė dalis. P. Vaniuchino nuotrauka, 2008.

Buvusios dvaro sodybos ūkinis pastatas, kuris šiandien priklauso Salantų seniūnijai. Į šį kiemą, Salantų seniūnijos darbuotojai atvežė iškastą dvaro vartų stulpo viršutinę dalį ir numetė į akmenų krūvą. P. Vaniuchino nuotrauka, 2011.

Taip ir liko gulėti dvaro vartų stulpo viršutinė dalis akmenų krūvoje. P. Vaniuchino nuotrauka, 2011.

Iki šių dienų nėra išlikusių žinių apie dvaro tvorą. Reiktų manyti, kad kadaise visa Salantų dvaro sodyba arba dalis jos buvo aptverta tvora, o pašaliniams į aptvertą teritoriją patekti būdavo griežtai draudžiama. Tikėtina, kad sodybą juosė mūrinių stulpų ir medinių statinių tvora, tačiau šiandien šių faktų istoriniais dokumentais nepavyko patvirtinti. Tik dėl vieno nekyla abejonė, kad dvaro parką kadaise tikrai juosė tvora, o į jį buvo galima patekti tik pro dvaro mūrinius vartus. Apie tai nekartą liudijo senos kartos salantiškiai.

Į Salantų dvaro parką buvo galima patekti tik pro mūrinius dvaro vartus. 
P. Vaniuchino nuotrauka, 2011.

www.salantiskis.lt 

Lietuviški XIX a. Salantų antkapių užrašai

Salantų parapijos kapai. R. Nagienės nuotrauka, 2004.

Nedaug yra išlikusių paminklų, Salantų (Gargždelės) parapijos kapuose, turinčių XIX a. lietuviškus užrašus, t.y. užrašus, kurie būtų daryti dar prieš įsigalint bendrinei lietuvių kalbai ir ryškiau atspindėtų žemaičių tarmę. Iš viso 2002 m. rugpjūčio14 d. man pavyko užregistruoti devynis tokius paminklus. Jie visi turi daugiau kaip šimtą metų.

1. Pats seniausias įrašas yra 1828 - ųjų metų Gargždelės kapuose palaidoto Žemaičių vyskupo Motiejaus Valančiaus tėvo Mykolo Valančiaus metaliniame kryžiuje: „SZA / SZU / LE / TIS / S: P: / MIKOLA WALONCZEWSKIE / MIRUSE 1828 M: SEJKIE 13 / DIE / NO / JE“. Dabartine bendrine kalba jį galėtume perskaityti maždaug taip: Palaidotas vietinis a. a. Mykolas Valančius, miręs 1828 metų gruodžio 13 dieną. (Metalinis kryžius ant tašyto trijų tarpsnių akmeninio postamento stovi dešinėje kapų pusėje priešais šv. Barboros koplyčią. Kryžiaus užrašas - išlietas, pasviręs į dešinę pusę, kitoje kryžiaus pusėje).

Žemaičių vyskupo M. Valančiaus tėvo Mykolo Valančiaus kapas. R. Nagienės nuotrauka, 2004.

Ant Mykolo Valančiaus kryžiaus žemaitiškai užrašyta  "sejkie 13", kas reiškia gruodžio 13, o vietinės kalbos žodis "szaszuletis", reiškia, kad  palaidotas vietinis. R. Nagienės nuotrauka, 2004.

2. Toliau chronologiškai datuotinas irgi metaliniame kryžiuje išlietas 1868 m. užrašas: „S. P. / Kunigas Teofilus Prižgintas giwena / Metu 63. ant. swieta o kunigistes ysz buwa / 36. Metu paszauktas ysz szio swieta 1868 Metu / Gegužies Mien: 2. d. ant tos wytas / rada atilsi / kunuj / sawa . Ir / prasza / kozna / sukalbiety / po 3 swej= / ka Maryes / ir 3. amži= / na atilsi“. (Metalinis kryžius stovi kairėje kapų pusėje priešais šv. Barboros koplyčią. Kryžiaus užrašas – išlietas, tiesus, kryžiaus priekyje).

3. Tų pačių 1868 m. užrašas: „KUNEGAS JONAS KONTRYMAS / MYRE 1868 M: MIENESIE KOWA 31 DIENO / PARGIWENYS 88 METUS“. (Metalinis kryžius ant tašyto akmeninio postamento stovi kairėje kapų pusėje priešais šv. Barboros koplyčią. Kryžiaus užrašas - išlietas, pasviręs į dešinę pusę, kitoje kryžiaus pusėje).

Kunigo Jono Kontrimo kapas. R. Nagienės nuotrauka, 2004.

4. 1876 m. užrašas taip pat metaliniame kryžiuje: „S. P. / Klemensas ir Rozalija RAMONAJ isz SELENIU / JUZOPAS 1876 m. Amžina atilsis.“. (Metalinis kryžius ant tašyto trijų tarpsnių akmeninio postamento stovi kairėje kapų pusėje priešais šv. Barboros koplyčią. Kryžiaus užrašas – tiesus, kitoje kryžiaus pusėje).

5. 1882 m. užrašas: „NASZLIS KAZIMIERAS SYMAITIS / turiedams 63 metus 22 Decemberi 1882 mirri / Passimelsk prietelau už, jo_ ir už jo moteri / MARIO - / NIS / dusze.“. (Metalinis kryžius ant tašyto dviejų tarpsnių akmeninio postamento stovi dešinėje kapų pusėje priešais šv. Barboros koplyčią. Kryžiaus užrašas – tiesus, kitoje kryžiaus pusėje).

6. Matyt 1888 m., po ilgamečio Salantų parapijos klebono Kazimiero Bielskio mirties, statytoje metalinėje koplytėlėje išlietas užrašas: „Czionaj ils kaułaj sz. atm / bernad: Ludwiko Bielskio / mir. 1878 m. Rugpjutes 27 d. / tejpat kunigo Kazimiero / Bielskio klebono Salan / tu parakwijos, kursaj / Parbuwęs TOJE PARAKWI / JOJE 36 met. Parsikele i / ANĄ swietą 23 Łapkris: / 1888 m. turedamas AM- / ŽIAUS 72 metus.“ (Metalinė koplytėlė stovi kairėje kapų pusėje priešais šv. Barboros koplyčią. Koplytėlės užrašas – išlietas, tiesus, paminklo priekyje).

7. 1898 m. užrašas: „A. a. / ANTONAS SALIS / † 1898 m. 32. met. amz. / Praszom, atsidusoti uz jo dusze.“. (Metalinis kryžius ant tašyto akmeninio postamento stovi dešinėje kapų pusėje priešais šv. Barboros koplyčią. Kryžiaus užrašas – tiesus, kitoje kryžiaus pusėje).

XIX a. metalinis kryžius Salantų parapijos kapuose su lenkišku užrašu. A. Donausko nuotrauka, 1999.

8. Aštuntas užrašas be datos, tačiau jį tai pat reikėtų priskirti XIX a. pabaigai. Jis išlikęs metaliniame kryžiuje: „Cze YŁSA GIMDITOJE S. P. Kazimiers yr Barbora / Zwiglewiczes PRASZAW SUKALBIETY AMŽINA ATYLSIEINA“. (Metalinis kryžius ant tašyto akmeninio postamento stovi kairėje kapų pusėje priešais šv. Barboros koplyčią. Kryžiaus užrašas - tiesus, kitoje kryžiaus pusėje).

9. Devintas užrašas taip pat be datos, tačiau taip pat priskiriamas XIX a. pabaigai. Metalinio kryžiaus užrašas: „Cze puĺ kauĺai Antonu Zabura / ir Barbura Zaburienes Skaititoiau / zaukalbiek ben tris Swaykamarios“. (Metalinis kryžius ant tašyto dviejų tarpsnių akmeninio postamento stovi dešinėje kapų pusėje priešais šv. Barboros koplyčią. Kryžiaus užrašas - tiesus, kryžiaus priekyje).

Kad ir nedideli šie XIX a. antros pusės lietuviški užrašai, jie yra svarbūs Salantų kultūros istorijos paminklai. Tai dar kartą rodo, kad tuo metu žmonės nesigėdijo ir nepabijojo rašyti lietuviškai, nors tada pagrindinė Lietuvių kultūros kalba buvo lenkų. Dėl to labai svarbu, kad šie paminklai būtų saugomi ir išliktų ateities kartoms nes jie atspindi tų laikų rašybą.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

1. VANIUCHINAS, Paulius. Lietuviški XIX a. Salantų kapinių metalinių kryžių užrašai, Salantai 2002. 

www.salantiskis.lt