Salantai – unikalus, senas ir garbingą istoriją menantis miestas, įsikūręs abipus Salanto upės, šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje. Salantai žinomi nuo XVI a. Pirmą kartą paminėti 1556 metais kaip Skilandžių dvaras, o apie 1638 - 1640 m. Skilandžiai pradėti vadinti Salantais.
Šio tinklaraščio tikslas – plačiau supažindinti visuomenę su Salantų praeitimi virtualioje erdvėje. Mūsų tinklaraštyje, Jūs galėsite susipažinti su turtinga miesto praeitimi, sužinoti apie čia gyvavusias ilgaamžes tradicijas ir papročius, apie čia gimusius, gyvenusius ir dirbusius žymius žmonės, lankytinas vietas, kultūros paveldą. Čia rasite ir nuotraukų, kuriose įamžinti senieji iki šiol mažai kam matyti Salantų miesto vaizdai ir žmonės. Jos iškalbios Salantų praeities ir istorijos liudytojos, dar vienas savitas miesto istorijos dokumentinis šaltinis.
Tikimės, kad tinklaraštyje pateikta informacija, kuri bus nuolat pildoma ir atnaujinama, bus įdomi ir naudinga ne tik salantiškiams, bet ir tiems, kurie domisi Salantų ir Žemaitijos praeitimi.


www.salantiskis.lt

2011-12-27

Lietuviškos spaudos platintojas Aleksandras Bendikas

XIX a. antroje pusėje nelengva buvo įsivaizduoti tautą, kuriai uždrausta turėti savo raštą ir spaudą, kuriai viešumoje neleidžiama kalbėti savo gimtąja kalba. Tokia tauta buvo lietuviai, gyvenantys Europos geografiniame centre. Laimei, šis keturis dešimtmečius trukęs Rusijos imperijai gėdingas, o lietuvių tautai garbingas laikotarpis 1904 m. baigėsi.
Lietuviškos spaudos draudimo laikotarpis, trukęs nuo 1863 iki 1904 metų, paliko gilų pėdsaką lietuvių tautos istorijoje. Didelis vaidmuo organizuojant lietuviškos spaudos platinimą, šviečiant liaudį tenka knygnešiams ir spaudos platintojams. Vienas tarp žymiausių lietuviškos spaudos platintojų buvo Aleksandras Bendikas, kuris plačiai buvo žinomas visoje Žemaitijoje.

Aleksandras Bendikas 1867 - 1939.
Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
A. Bendikas gimė 1867 m. lapkričio 7 d. Akmenalių kaime (Kretingos raj.). Gyveno Akmenalių, Kumpikų, Bajoralių kaimuose. Tėvams nusipirkus namą, persikėlė į Salantus. Laikui bėgant Bendiko tėvai nusigyveno - visas jų turtas buvo tik didelis vaikų būrys. Vyresniosios kartos salantiškiai pasakodavo, kad Bendikų vaikai apdriskę lakstydavo po Salantų bažnyčios šventorių ir siūlydavo žmonėms škaplierių, rožančių ir paveikslėlių. Dažniausiai žmonės tuos dalykus pirkdavo ne iš reikalo, bet iš pasigailėjimo. Vaikystę praleidęs varge ir skurde, A. Bendikas baigė Salantų carinę pradžios mokyklą. Kalbėjo ir rašė rusiškai, skaitė ir suprato lenkų kalbą.

Užaugęs A. Bendikas buvo teisingas ir blaivaus proto žmogus. Didžiąją gyvenimo dalį jis buvo pauparis – po atlaidus ir muges keliaujantis smulkių daiktų pardavinėtojas. Salantuose, prie bažnyčios šventoriaus, turėjo palapinę. Čia jis sekmadieniais ir per jomarkus pardavinėjo gintarinius vėrinius, seges, sagas, rožančius, škaplierius, medalikėlius, raižinius, šventus paveikslus ir paveikslėlius. Retkarčiais slaptai pardavinėjo kontrafakcines maldaknyges. Retkarčiais prekiauti išvažiuodavo į kitų miestelių jomarkus, didžiuosius parapijos atlaidus. Kurį laiką vertėsi urmine prekyba. Prekes ir lietuvišką spaudą gaudavo ir pats veždavo iš Kauno, Vilniaus ir kitų miestų, bet dažniausiai iš Rytų Prūsijos.
Spaudos draudimo metais A. Bendikas buvo aktyvus knygnešys. Knygas jis laikydavo tvartuose, po gyvenamųjų namų grindimis, slėpdavo valstiečių pirkiose. Už lietuviškos spaudos platinimą A. Bendikas net keturis kartus buvo įkliuvęs caro žandarams. 1884 m. jį sulaikė policija su 43 knygomis, iš kurių 14 buvo lietuviškos. 1889 m. įkliuvo su lenkiškomis knygomis. O 1893 m. per mugę Žemaičių Kalvarijoje jį sulaikė su 7 knygomis ir 459 paveikslėliais, iš kurių 2 knygos buvo lietuviškos ir 5 lenkiškos. Už tai jis buvo nubaustas mėnesį arešto. 1894 m. spalio 29 d., rusų pasienio sargybiniai jį sulaikė Kalniškių kaime netoli Kartenos benešantį maišą su 103 lietuviškais ir 5 lenkiškais leidiniais. Tarp jų buvo 100 anticarinių 1895 m. kalendorių. Nuo 1895 m. gegužės 4 d. A. Bendikas buvo tardomajame arešte Telšių kalėjime. Tų pačių metų liepos 5 d. už lietuviškos spaudos platinimą buvo nuteistas vienerius metus kalėti ir metams buvo ištremtas į Alūksta (Pavyslio kraštas). 1896 m. gegužės 14 d., paskelbus caro manifestą, A. Bendikui buvo nutrauktas tolesnis kalinimas, sutrumpintas ir tremties laikas. Tačiau 1900 m. rugpjūčio 2 d. policija vis tiek darė kratą jo namuose, Salantuose.
Atgavus spaudą 1904 m. ir gavęs Peterburgo cenzorių leidimą, A. Bendikas Salantuose pradėjo leisti ūkininkų kalendorių "Kelejvis Yszejnąs i Žemajczius yr Lietuwa". Jo kalendorių, kurio pirmas numeris pasirodė 1905 m., ypač buvo pamėgę žemaičiai dėl jo žemaitiškos kalbos ir žinių įvairumo.
A. Bendiko kalendoriai buvo spausdinami Varšuvoje (F. Kašpšykėvičiaus spaust.), Rygoje (H. Hempelio ir Ko spaust.), Tilžėje (J. Schoenke spaust.), Šiauliuose (Savičo ir Šumkausko spaust.), Vilniuje (J. Bajevskio spaust.), Kėdainiuose ir kituose miestuose.

1905 m. kalendoriaus titulinis puslapis.
Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.
Kalendorius buvo iliustruotas. Prie kalendorinės dalies buvo pridėtas tekstas pasiskaityti. Pirmuosiuose numeriuose daugiausia buvo tekstų, skelbiančių religinių švenčių kilmę, šventųjų gyvenimus. Kalendoriaus lentelėse išvardytos šventės, vardadieniai, nurodytas saulės ir mėnulio tekėjimo bei laidos laikas, mėnulio fazės. Nurodytų kalendoriuje dienų žmonės labiausiai laukė.
Nuo pirmojo numerio "Keleivyje" buvo spausdinami skyreliai : "Rusijos Imperatoriškoji giminė", "Keturi astronomiški metų laikai", "Didieji atsitikimai pasaulyje", "Užtemimai", "Didžiosios žydų šventės". Nuolatinių žinių skyrelyje "Naminis daktaras" patariama, kaip reikia gydyti nosies, galvos, akių ir kitas ligas. Kituose kalendoriaus numeriuose buvo spausdinamas "Naminių gyvulių daktaras" su gausybe naudingų patarimų.
Štai kaip kalendorius mokė gydyti kiaules, susirgusias smegenų uždegimu: "…Ta liga atsiranda nejučia: akys išpamsta, palieka raudonai blizgančios, iš nasrų eina putos, knyslė sausa ir karšta, kasa pirmomis kojomis, žemę knisa, bėgioja kaip girta, daužos. Ligą tą gauna dažniausiai riebios kiaulės vasaros karščiuose. Kaip gydoma. Reikia nuleisti kraują, pakerpant ausį, netoli nuo galvos, uodegos galą nukirpti, o jei nebus - geriau pakartoti kitą dieną. Taip pat reikia ant galvos pilti šaltą vandenį, dėti šaltus , šlapius lakatus, duoti gerti rūgštą putrą arba rūgštą pieną. Sergančias kiaules laikyti šaltame tvarte, kas dvi valandas duoti gerti šaltą sūrų vandenį…"
1920 m. Salantuose išleisto A. Bendiko kalendorius. Kalendorius iš P. Vaniuchino archyvo.
Dainų skyrelyje įdėta A. Baranausko, S. Valiūno, A. Vienažindžio, kitų poetų eileraščių. Nemažai eilėraščių verstų iš kitų kalbų. Istorijos skyrelyje pažymėtinas straipsniai apie Žemaičių vyskupą M. Valančių, laivo ''Titaniko" žuvimą 1912 m., apie rusų - japonų karą. Juose daug faktų, istorinių duomenų. Įdomu, kad vieno kalendoriaus numeryje buvo skyrelis Salantų miesto istorijai. Kalendoriuje įdėta lietuvių ir kitų tautų pasakų.

1928 m. Salantuose išleisto A. Bendiko kalendorius. Kalendorius iš P. Vaniuchino archyvo.
Kas metai kalendoriaus kalba darėsi grynesnė, rašyba modernesnė. Atsirasdavo vis įdomesnių tekstų pasiskaityti. Pavyzdžiui, 1928 m. kalendoriuje vietoj skirtingų pasakojimų išspausdintas tik vienas - apie JAV prezidentą B. Frankliną. Kitame numeryje plačiai komentuojamos liaudies patarlės ir dainos.

A. Bendiko elementoriaus titulinis puslapis.
Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.



Greta įvairiausių darbų, reikia pažymėti ir tai, kad A.Bendikas išleido keletą serijų šventųjų paveikslėlių, kurie buvo nepaprastai meniški. O 1906 m. Rygoje jis išleido elementorių "Didžiasis Žemaičių ir Lietuvos elementorius, arba pradinis mokslo vadovėlis". Elementoriuje yra atskiras skyrelis apie naują rašybą, įvestą K. Jauniaus. Po abėcėlės išspausdinta mažų apsakymėlių ir skaičiavimo mokslo. Pusę knygutės, kaip tuo metu buvo įprasta, sudaro katekizmas, maldos ir religinio turinio skaitymėliai. Savo elementoriumi jis parodo norą šviesti liaudį, išmokyti rašto.

Gyvendamas Salantuose, A. Bendikas žmonėms padėdavo rašyti nuomos sutartis, pareiškimus, testamentus, žemės pirkimo - pardavimo aktus. Prieš I-ąjį pasaulinį karą pas jį gyveno mokytas sekretorius, buvęs Salantų valsčiaus raštininkas Antanas Tiškus, kuris padėjo A. Bendikui pramokti rašyti ir redaguoti kalendorių. 1931 m. A. Bendikui paskirta 30 litų valstybinė knygnešio pensija.


Salantų valščiaus viršaičio ir valščiaus raštininko A. Bendiko parašas.
A. Bendikas nenešiojo nei kepurės, nei skrybėlės. Vaikštinėdamas po miestelį dėvėjo juodą, užpakalyje perskeltą, su dviem sagom, ilgą surdutą. Tokius surdutus dėvėjo vyrai, pretenduojantys į inteligentus, išeiginėmis dienomis. Žiemos metu avėdavo odiniais auliniais batais, kurių viršus buvo atverstas žemyn ir apsiūtas šuns oda. Nešiojo ūsus ir žandenus.
Paveikslėlis šv. Emilija. 1905 m. išleistas A. Bendiko Salantuose.
Paveikslėlis iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
Paveikslėlio šv. Emilija reversas.
Paveikslėlis iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
Visą amžių praleido nevedęs. Savo namuose turėjo sukaupęs pilnas knygų ir kalendorių lentynas. Po I-ojo pasaulinio karo keletą metų dirbo Salantų valsčiaus raštininku. Už apsileidimą darbe ir girtuokliavimą buvo atleistas iš pareigų. Netekus darbo jo materialinė padėtis pablogėjo. Galų gale jis visiškai nusigyveno. Pasak salantiškių, A. Bendikas amžiaus gale buvo apšepęs ir nešvarus. Dėvėjo ilgą prakiurusį apsiaustą, avėjo medinėmis klumpėmis. Taip apsirengęs jis nešiojo ir platino savo leidinius ir kalendorius. Gyvenimą baigė varge ir skurde 1939 m. liepos 31 d.. Šviesaus atminimo žmogus buvo palaidotas Gargždelės (Salantų) kapinėse. Tačiau ir šiandien jo amžino poilsio vieta niekam nežinoma. Spėjama, kad A. Bendikas galėjo būti palaidotas šalia Žemaičių vyskupo M.Valančiaus tėvo Mykolo. Prieš kelis dešimtmečius, šalia Mykolo Valančiaus kapo stovėjo paminklas Bendikų šeimai.
Paveikslėlis šv. Anastasija. 1905 m. išleistas A. Bendiko Salantuose.
Paveikslėlis iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.
Paveikslėlio šv. Anastasija reversas.
Paveikslėlis iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.
Švenčiant 90-ąsias kalendoriaus išleidimo metines, 1995 m. gruodžio 1 d. Salantų kultūros namuose buvo surengtas gražus renginys. Jubiliejinį vakarą organizavo Salantų vidurinės mokyklos moksleiviai – Paulius Vaniuchinas ir Audronė Pociutė. Minėjime publika buvo supažindinta su A. Bendiko veikla, veikė ekspozicija. Šventiniame renginyje giedojo Salantų kultūros namų choras, vadovaujamas Palmyros Pučkoriūtės, skambėjo kanklės, dainavo meno mokyklos mažiukų ansamblis. Renginyje buvo suvaidintas nedidelis spektaklis, deklamuojami eilėraščiai. Vakarui ypatingą jaukumą suteikė mokytojos Danutės Veitienės dekoruota scena ir degančios žvakės.

Paminklas A. Bendikui Salantuose.
2006 m. salantiškiai, šalia Salantų gimnazijos, A. Bendiko atminimui pastatė paminklą. Iš ąžuolo išdrožta beveik penkių metrų skulptūra vaizduoja angelą, rankoje laikantį šviesos simbolį – žibintą. Skulptūra dekoruota lietuvių liaudies ornamentika: tautiniais motyvais papuošti angelo rūbai, apatinėje skulptūros dalyje vaizduojama knyga su rūtų šakele, kiek žemiau – kukli gėlė. Skulptūros viršų puošia iš metalo kaldinta gilias folkloro tradicijas turinti saulė. Skulptūros autorius - Liudas Ruginis. Įamžinti A. Bendiką prieš kelerius metus skulptorių įkalbėjo salantiškis Paulius Vaniuchinas.
Linkėdamas kalendoriui plačiai pasklisti po visą Žemaitiją ir Lietuvą, pirmojo numerio pratarmėje A. Bendikas rašė:
" Wardan Diewa Mejlinge Mana Skajtitojej, po karta pirma jėmiaus yszlejste prie Jusu szin kalendoriu ant 1905 metu, pramindamas Jin "Kelejwiu", ant sawa galwos sunkuma; nes užsyjemimaj kasdieninej neduod kajp Jums kiekwienam ysz skajtitoju cziesa spakajna darbuose naminiuose, tejp pat ira sakau yr su Manimi Iszlejstoju; ale wienokej pradiedamas darba sutaisima szio kalendoriaus, apmąszciau jo padiejimą, yr be atmainos žynau Asz kad su pagelba yr milesta Diewa tikses Man matite Jin kajp po gražiausius namus arba pakajus bagocziausiu žmoniu arba wiru, tejp yr wysu menkiausiojoj trobelioj (griczelioj) biednu praszciokeliu žmoneliu, cieloj Žemajtijoj yr Lietuwoj.
Dieltogi mysles Mana net slabnieja nu wiena Jo warda kad pramyniau "Kelejwiu" iszejnancziu pri Jusa i Žemajczius yr Lietuwą". Sakau Jem ejsi ing platu swieta kajp pygus pinigelis, yr turiesi szimeta keliaute ant wysu kelu yr takeliu, žynau dali Tawa kad wietoms atrasi geru yr ysztykemu prieteliu diel sawęs, malones rankas, yr tykrus wirus, katrie Tawi užlajkis tarp sawa naminiu užraszun mejlingaj yr su guodone, pajemen ing rankas, keleta walandu skajtidami Tawi pralejs linksmaj, ko duok o Diewe sawa milesta, Tau rasti tokiu wietu kuo daugiausej swiete; ale bus wiel yr tokiu wietu kad Tawi parskajtę, gana grejtaj sudraskis yr yszbarstis laksztus pasienejs, neatbengus dabar yr sawa metu 1905 gala.
Paveikslėlis šv. Uršulė. 1905 m. išleistas A. Bendiko Salantuose.
Paveikslėlis iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.
Paveikslėlio šv. Uršulė reversas.
Paveikslėlis iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.
Bet nors tiek kliucziu turiesi swiete wysokeriopu, wienok keliauk nuog Manęs i swieta; sulasau yr patalpinu Tawieje wysokes žynes rejkalingas, parsklajdau yr perskajtau diel Tawęs daugibe wysokiu laksztu, ysz daugel wysokiu raszliawyszku medegu, kol Tawi pagatawiju; neturiu dabar toke dydže talenta kad galieczio ysz sawa galwos ką gera arba nauji sudiete, neturiu užslužita diel sawęs warda raszitojaus, dieltogi yr turiu tiek darbuoties ysz wysokiu raszliawyszku medegu apej Tawi, kad galieczio padarite Tawi atsakanczej naudingu brolems yr seserims Žemajcziu yr Lietuwos giwentojems; kad persklejdę Tawa laksztus atrastu kiekwienas diel sawęs rejkalingiauses žynes yr pasakojimus, yr tokiu budu stotumis rejkalingiausiu swecziu kožniems namams yr kožnam giwenimui. Jejgu szin atejnancziu meta mažaj teatrasi wietu diel sawęs swiete, gal ant atejnancziu metu ysz milestos Wieszpaties Diewa rasi daugesnej wietu.
Paduodu apsudijimuj Skajtitiju, dali Tawa, yr darba sawa, yr sakau keliauk swejks ! ant patiekas I Mana giminies Žemajcziu yr Lietuwos žmones, pasijeszkok po karta pirma daug skajtitoju yr sau swiete wietos Wardan Diewa.
Rasziau Wilijoj Szwenta Baltramiejaus Apasztola 23 dienoj rugpjuczio 1904 metus. Miesteliej Salantus : A. Bendyks. "
Aleksandro Bendiko spaudos platinimo veikla, kalendoriaus, elementoriaus ir kitokių spaudinių leidimas yra neabejotinas jo nuopelnas žemaičių kultūrai ir švietimui. Savo darbais jis mokė liaudį rašto ir ragino nepamiršti savo gimtosios kalbos. Tuo metu tai buvo labai reikalingas ir naudingas švietimo darbas.

www.salantiskis.lt 

Salantų dvaro valdytojai


Pirmosios žinios apie Salantų dvarą

Nuo XVI a. iki XIX a. pirmos pusės stambų dvarą sudarė žemės plotas su dirbamos žemės sklypais, gamyklomis, pievomis, dirvonais, miškais, kitais žemės ūkio naudmenimis. Jame buvo keli palivarkai, dvarininkui priklausantys valstiečių kaimai ir žinoma dvaro sodyba.
Salantų dvarą ar atskiras jo dalis įvairiu metu valdė garsios Lietuvos didikų giminės. Tie didikai užėmė aukštas pareigas valstybės tarnybose. Dažnai jie negyveno Salantų dvare, bet į jį atvažiuodavo. Dalis jų paliko ryškų pėdsaką LDK visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime. Ypač žymios buvo trys Salantų dvarą valdžiusios giminės: Vainos, Gorskiai ir Oginskiai.
Pirmosios žinios apie Skilandžių (anksčiau taip vadinosi Salantai – aut. past.) dvarą siekia XVII a. pradžią. Iki mūsų dienų išlikę dokumentai rodo, kad vienas iš pirmųjų, kuris valdė Skilandžių dvarą, buvo Trakų vaivadijos dvarininkas, Vilniaus arklininkas Mikalojus Pasamovskis.
1626 m. gegužės 28 d. Skilandžių dvarą iš Mikalojaus Pasamovskio už 10000 lenkiškų auksinių nusipirko Žemaitijos seniūnė Elžbieta Gaslovska - Valavičienė.
Elžbieta Gaslovska - Valavičienė, kildino save iš Gustovecų gyvenvietės. 1606 m. mirus pirmajam vyrui LDK raštininkui ir pakansleriui, Užvenčio, Palangos, Gargždų ir Pajūrio seniūnui Motiejui Vainai, ji 1613 m. ištekėjo už našlio LDK iždininko ir pakanslerio, Žemaitijos seniūno Jeronimo Valavičiaus.
1628 m. spalio 11 d. E. Valavičienė Grūšlaukę, Daukšius ir Skilandžius užrašo vyriausiam sūnui iš pirmos santuokos Stanislovui Vainai.
Nuo 1640 m. Skilandžiai jau vadinami Salantais.

Dvaro valdytojai didikai Vainos

LDK didikų giminė Vainos, save kildino iš gudų kunigaikščių. Kaip ir visi didikai, Vainos turėjo savo giminės skiriamąjį ženklą. Šios giminės kilmingumą patvirtino trijų ragų herbas (Trąby). Vainos buvo graikų apeigų katalikai, kaikurie jų buvo tapę protestantais, paskui dauguma perėjo į lotynų apeigų katalikus. Giminė sudarė dvi šakas: vieni XVI a. gyveno ir turėjo valdų Gardino srityje (dabartinė Baltarusija), kiti įsikūrė Žemaitijoje. Vainos buvo susigiminiavę su Radvilomis, Sapiegomis, Oginskiais, Masalskiais, Valavičiais, Pacais.
Stanislovas Vaina († 1649 m.) buvo Gandingos tijūnas, Plungės ir Palangos seniūnas, LDK virtuvininkas. Vedė Elžbietą Krišpin – Kiršenšteinovą, kuri po vyro mirties dvarą valdė iki XVII a. penktojo dešimtmečio pabaigos. Kadangi dokumentuose neaptikta žinių apie jų įpėdinius, reikia manyti, kad jie jų nepaliko. Vėliau, Salantų valdos perėjo S. Vainos broliui Vladislovui.
Vladislovas Vaina († iki 1675 m.) buvo Užvenčio tijūnas, Užvenčio seniūnas (1611 m.), Gargždų seniūnas (1636 m.). Vedė du kartus. Pirmoji jo žmona buvo Kotryna Elžbieta Štibichen, antroji - Marijona Pliaterytė. Su pirmąja žmona turėjo du sūnus - Motiejų ir Benediktą.
XVII a. pradžios dokumentai apie Salantų dvarą užsimenama tik kaip apie egzistuojantį faktą. Kiek daugiau žinių teikia 1668 metais surašytas Salantų dvaro inventorius. Jame surašytos namų (dūmų) savininkų pavardės, mokesčių dydžiai, dvarui priklausę kaimai ir dar kai kurie duomenys. Iš jo matyti, kad tuo metu Salantai jau buvo susiformavęs miestelis, kuriam priklausė 22 valakai žemės. Jame buvo trys gatvės: Platelių, Dvaro, Bažnyčios gatvės ir turgavietė. Reikia pažymėti, kad nuo 1668 m. Salantai vadinami miestu.
Tuo metu dvarui priklaususė Salantų miestas (Miasto Sałanty) ir Gedgaudžių (Giedgawdzie) kaimas. Taip pat Grūšlaukės vaitija (Woytowstwo Gruszławskie) su Pesčių (Pescie), Grūšlaukės (Gruszlawki), Kumpikų (Kumpiki), Juodupėnų (Indupiany), Šaučikių (Szawczyky), Šatraminių (Szatrominy), Daukšių (Dawksze), Žalgirių (Zelogiry), Šakalių (Szakale), Juodeikių (Judeyki), Žemytės (Zemite) ir Kiernelės (Kiernele) kaimais. 
Užvenčio tijūnas Benediktas Vaina
1675 m. Salantų dvaro valdos skilo. Jas tarp savęs pasidalino Vladislovo įpėdiniai – Pinsko maršalka ir Gargždų seniūnas Motiejus bei Užvenčio tijūnas Benediktas Vainos. Motiejui atiteko Grūšlaukės vaitija su Kumpikų, Juodupėnų, Jakštaičių, Narmantų, Pesčių ir Bajoralių kaimais, o Benediktui – Salantų dvaras su miesteliu bei Jurgaičių ir Gedgaudžių kaimai. Taip pat jam atiteko Daukšių vaitija su Žalgirių, Šakalių, Ledžių, Kiernelės, Juodeikių, Šatraminių ir Žemytės kaimais.
Benediktas Vaina († apie 1680 m.) buvo Užvenčio tijūnas. Vedė Marijoną Kęsteraitę, kuri po vyro mirties, ištekėjo už Trakų tijūno Mikalojaus Bychovco.
XVII a. pabaigos - XVIII a. pirmojo dešimtmečio dokumentai Salantų valdytoju mini Benedikto sūnų – Dominyką, kuris buvo Užvenčio ir Vosyliškių seniūnas. Vedė Kristiną Letovą. Apie jų įpėdinius istoriniuose šaltiniuose žinių neaptikta. Tikėtina, kad jie jų neturėjo. Taip pat tikėtina, kad po žmonos mirties Dominykas vedė antrą kartą ir susilaukė įpėdinių. XVIII a. antrojo dešimtmečio dokumentai Salantų valdytoju mini Jurgį Vainą, kuris kaip spėjama buvo Dominyko sūnus iš antros santuokos.
         XVIII a. antrajame dešimtmetyje iki XVIII a. vidurio Salantus valdė Jurgis Vaina († apie 1745 m.), kuris buvo Užvenčio seniūnas (1723 m.). Vedė Oną de Miunster  (Anna de Münster) su kuria turėjo sūnų Mykolą Mateušą (1727-1757) ir dukterį Marijoną Reginą (1731-1767), kuri ištekėjo už Žemaitijos kašteleono Mykolo Gorskio. Mirus J. Vainai Salantų dvarą iki pat mirties valdė jo žmona Ona Vainienė († 1785 m.).
         Nuo 1785 m. Salantų dvaras visiškai perėjo didikams Gorskiams. Nuo tada jis buvo vienas iš daugelių, vienos Gorskių giminės atšakos, dvarų Žemaitijoje.

Dvaro valdytojai didikai Gorskiai

         Didikų Gorskių giminė yra kilusi iš Lenkijos, Mazovijos žemės, kurie turėjo Nalenčo (Nalęcz) herbą (todėl dažnai pasyrašinėdavo Nalenč-Gorskiais). Į Lietuvą Gorskiai atsikėlė XVI a. antroje pusėje. Giminės pradininkas Lietuvoje buvo Stanislovas Gorskis (apie 1540 m.- apie 1620 m.), Melchioro sūnus, kuris dar iki 1588 m. įsikūrė Žemaitijoje. Didesnę politinę galią Lietuvoje, didikai Gorskiai, įgijo XVII a.. Jie aktyviai dalyvavo politiniame ir visuomeniniame valstybės gyvenime: buvo kašteleonais, maršalkomis, seniūnais, turėjo kitas pareigybes. Gorskiai ypatingai iškilo XVIII - XIX amžiuje. Jie didino savo valdas. Nemažai dvarų buvo įsigiję ne tik Lietuvos, bet ir dabartinės Baltarusijos ir Lenkijos žemėse. Ypač daug dvarų buvo įsigiję Žemaitijoje. Valdė: Beržėnų, Biržuvėnų, Džiuginėnų, Gintališkės, Salantų, Senosios Įpilties, Šaukėnų, Viekšnių ir kitus dvarus.
Žemaitijos kašteleonas Mykolas Gorskis
Žemaitijos kunigaikštystės sargybininko, Antano Andriaus ir Kristinos Bilevičiūtės sūnus  Mykolas Gorskis (apie 1717 – 1776)  buvo Derkinčių seniūnas (1736 m.), Žemaitijos pataurininkas (1737 m.), Petychorsko vėliavos įgaliotinis (1742 m.), Žemaitijos pilies teisėjas (1743 m.), Viekšnių seniūnas (1746 m.), Lietuvos iždo tribunolo maršalka (1753 m.), Užvenčio seniūnas (1758 m.), Tendžiogalos tijūnas (1762 m.), Žemaitijos generalinis vėliavininkas (1765 m.), Žemaitijos kašteleonas (1766 m.), šv. Stanislovo ordino kavalierius (1772 m.), Rusijos šv. Onos ordino pirmos klasės kavalierius.
Marijona Vainaitė Gorskienė
M. Gorskis vedė tris kartus. Pirmoji jo žmona buvo Teresė Nagurskaitė, Pavenčio seniūno duktė. Su ja turėjo keturis sūnus ir dvi dukteris: Stanislovą Augustą, Liudviką Baltramiejų, Adomą, Fortunatą, Rožę ir Barborą. Po žmonos mirties, 1753 m. M. Gorskis vedė Marijoną Reginą Vainaitę, Salantų dvaro valdytojų dukterį. Su ja susilaukė keturių dukterų - Onos, Kotrynos, Liudvikos ir Teodoros, bei sūnaus – Leono.
1767 m. mirus M. Vainaitei, M. Gorskis vedė dar kartą. Trečioji žmona - Rachelė Petkevičaitė, Obelių savininko duktė. Tačiau su ja vaikų neturėjo.
M. Gorskis paveldėjo iš tėvo ir antros žmonos bei nusipirko iš brolių Beržėnų, Biržuvėnų, Šarkių, Ketūnų, Salantų dvarus Telšių paviete, Scipjoniškių (dabar Užuguostis Prienų raj. – aut. past.) ir Lelionų - Trakų paviete ir Lebedžių bei Olževo dvarus Gardino paviete.
Mirus Mykolui Gorskiui ir 1785 m. mirus Onai Vainienei,  Salantų dvaras atiteko į M. Gorskio ir M. Vainaitės - Gorskienės sūnaus Leono rankas. 
LDK taurininkas Leonas Gorskis
Leonas Gorskis (apie 1759 – 1807) buvo paskutinysis LDK taurininkas, šv. Stanislovo ordino kavalierius (1791 m.). Buvo du kartus vedęs. Pirmoji žmona buvo Liudmila Boufalaitė, su kuria turėjo sūnų Leopoldą ir dukterį Olimpiją (ištekėjo už Renavo savininko barono Antano Renė). Antroji žmona - Marija Šumkauskaitė. Su ja vaikų neturėjo. Paveldėjo Salantų dvarą, Scipjoniškių ir Lelionų dvarus Trakų paviete, Lebedžių ir Olževo dvarus Gardino gubernijoje. Vilniuje mirus L. Gorskiui Salantų dvaras atiteko jo sūnui Leopoldui.
XIX a. pradžioje, Salantus valdė Leopoldas Gorskis (1787 – 1825), kuris buvo Telšių pavieto maršalka, Salantų, Scipjoniškių, Lelionų, Lebedžių ir Olževo dvarų savininkas. Buvo vedęs du kartus. Su žmona Tekle Šumkauskaite turėjo sūnų Albertą, su antrąja žmona Elena Frejend – sūnų Konstantiną ir dukterį Mariją (ištekėjo už Mintaujos pavieto maršalkos Hermano Keiserlingo). L. Gorskiui mirus Salantų valdos atiteko jo sūnui Konstantinui Gorskiui (1823 – 1864), kuris buvo Telšių pavieto mokyklų garbės globėjas, gamtos mokslų magistras, Varšuvos universiteto adjunktas. Buvo nevedęs. Kadangi Konstantinas dvarą paveldėjo dar būdamas mažas, matyt kurį laiką jį tvarkė ir rūpinosi  brolis Albertas.
         Albertas Gorskis († 1860 m.) buvo Telšių pavieto maršalka, Scipjoniškių savininkas. Buvo vedęs Raseinių pavieto pakamario Mykolo Zaleckio dukterį Aleksandrą. Su ja turėjo dvi dukteris: Mariją (ištekėjo už Zubiškio dvaro savininko Antano Zaleskio) ir Zofiją (ištekėjo už Gegužinės dvaro savininko Aleksandro Puzino).
1864 m. Varšuvoje žuvus K. Gorskiui ir nepalikus įpėdinių, Salantų dvaras atiteko brolio Alberto dukterims, kurios  apie 1870 metus, dvarą pardavė kunigaikščiui Bogdanui Oginskiui.

Dvaro valdytojai kunigaikščiai Oginskiai

Kunigaikščiai Oginskiai - garsi didikų giminė, turėjusi didelę įtaką Lietuvos politiniame, ekonominiame ir kultūriniame gyvenime. Save kildino iš Kozelsko vietovės (Rusija). Oginskių pavardės pradininkas – Dmitrijus Hlušonokas, kuriam XV a. pabaigoje LDK kunigaikštis Aleksandras padovanojo Uogintų dvarą (Kaišiadorių raj.), nuo kurio giminė gavo Oginskių vardą.
Bogdanas Oginskis
Marija Potulicka Oginskienė
Irenėjaus ir Olgos Kalinovskos sūnus Bogdanas Oginskis (1848 – 1909) buvo Rietavo dvaro valdytojas. Jo rūpesčiu buvo įkurta pirmoji Lietuvoje muzikos mokykla (1872 m.), nutiesta pirmoji telefono linija (1882 m.), pastatyta pirmoji Lietuvoje elektrinė (1892 m.). B. Oginskis vedė Mariją Potulicką (1854 – 1927), tačiau jie įpėdinių nepaliko. Po jo mirties, dar kurį laiką, Salantų dvarą valdė jo žmona. Vėliau M. Oginskienė išvyko į savo gimtinę Potulicus (Lenkija), kuriuose ir mirė.






LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

VANIUCHINAS, P. Salantų dvaro valdytojai. Pajūrio naujienos, 2004, Nr. 55.

www.salantiskis.lt 

2011-12-24

Nuo Skilandžių iki Salantų

Gaidžio kalno koplyčia. A. Donausko nuotrauka


1996 metais Salantai atšventė 440 metų jubiliejų. Šia proga Salantams buvo suteiktas herbas, nes iki tol miestas istorinio herbo neturėjo. Aptariant naujo herbo idėjas Heraldikos komisijos nariai ir Salantų miesto seniūnija parinko gaidžio simbolį. Herbo etaloną parengė dailininkas Arvydas Každailis. Jį Heraldikos komisija aprobavo 1996 m. gegužės 28 d., o tų pačių metų liepos 2 d. Salantų miesto herbą patvirtino LR Prezidentas.
Gaidys – ryto ir saulės pranašas, daugelyje tautų dėl skaisčių plunksnų bei ugnies spalvos skiauterės laikomas saulės ir ugnies simboliu. Gaidys, giedojimu sutinkąs brėkštančią dieną, tapo šviesos pergalės prieš tamsą ir budrumo reiškėju. Savo karingumo dėka gaidys pelnė kovos, narsumo ir drąsos įvaizdį. Krikščionybėje gaidys – dienos skelbėjas – yra prisikėlimo ir Kristaus sugrįžimo Paskutinio teismo dieną simbolis. Vėjarodės pavidalu dažnai iškeltas ant bažnyčių bokštų viršūnių ir anksčiausiai nušviečiamas saulės spindulių, gaidys reiškia tikėjimo Kristumi pergalę prieš tamsos jėgas, be to, yra kvietimo ryto maldai įvaizdis.
Šiemet, Salantai ruošiasi švęsti garbingesnį - 450 metų jubiliejų, tačiau iki šiol liko neišsklaidytos abejonės, kada konkrečiai pirmą kartą paminėtas jų vardas. Dėl to buvo ir dabar dar galima išgirsti įvairiausių nuomonių. Gal todėl, kad populiarioje literatūroje buvo nurodomos skirtingos datos?  Gal todėl, kad populiarioje literatūroje buvo nurodomos skirtingos datos? Straipsnių autoriai, kuriuose vienaip ar kitaip užsimenama apie senesnę Salantų praeitį, stokodami istorijos šaltinių, dažnai remiasi netiesioginėmis žiniomis, prielaidomis. Lietuviškoji tarybinė enciklopedija nurodo: „<...> Salantai žinomi nuo XIII amžiaus <...>“. Kuriais dokumentais čia remiamasi, neaišku, nes XIII a. šaltiniuose Salantų minint aptikti neteko. Artimiausia žinoma to laiko vietovė yra Imbarė. Atstumas tarp Salantų ir Imbarės yra apie keturis kilometrus, tad atrodo, kad kažkas yra supainiojęs ankstyviausią Salantų istoriją. Algirdas Berželionis knygoje Kretingos rajonas nurodo: „<...> Imbarės seniūnijos inventoriuje 1565 m. minimas Salantų kaimas <...>“, o Bronius Kviklys knygoje Mūsų Lietuva pažymi: „<...> Kada įsikūrė Skilandžiai, tikslią datą sunku nustatyti. Taip 1565 m. Imbarės seniūnijos inventoriuje šios vietovės vardo dar nėra <...>“. Panašiai nurodo ir Bostone išleista Lietuvių enciklopedija: „<...> Dar 1565 m. Imbarės seniūnijos inventoriuje išskaičiuotų kaimų tarpe Salantų nėra <...>“. Kiti straipsnių autoriai nurodo 1556 m. datą. O kaip iš tikrųjų?
Salantų pradžia – Skilandžių dvaras ir gyvenvietė, nors nėra žinoma tiksli jų vieta. Spėjama, kad Skilandžiai buvo įsikūrę pietvakariniame dabartinių Salantų pakraštyje, netoli arba šalia Gaidžio kalno. Deja, ši hipotezė daugiau pagrįsta legendomis ir pasakojimais, o ne moksliniais tyrimais. Aišku, tarp Salantų ir Gaidžio kalno yra kultūrinis sluoksnis – savita terasa, tačiau šios vietovės archeologai nėra tyrinėję. Tik detalūs minėtų apylinkių žvalgymai, be abejo, padėtų surasti buvusią Skilandžių vietą.
Reiktų manyti, kad Skilandžių vietovardis kilo nuo asmenvardžio Skilandis. Yra žinoma, kad XVII a. pradžioje čia dar gyveno Skilandaičiai, kurie minimi 1631 – 1640 metų Skilandžių – Salantų bažnyčios krikšto metrikoje. Asmenvardis Skilandaitis tai vedinys iš asmenvardžio Skilandis, kuris sudarytas su lietuviška priesaga -aitis. Minimu laikotarpiu ši priesaga buvo viena iš dažnesnių. Apie XVII a. vidurį, šis asmenvardis išnyko.          
Straipsnių autoriai taip pat dažnai nurodo, kad Skilandžius nuo 1638 m. pradėta vadinti Salantais. Atrodo, kad šią datą bus paskelbęs akademikas Adolfas Jucys. Matyt ją pakartojo Tarybų Lietuvos enciklopedijos leidėjai. Iki šiol lieka neaišku, kuriais dokumentais čia buvo remiamasi, nes 1631 – 1640 metų Skilandžių – Salantų bažnyčios krikšto metrikoje, Salantų (Saląnti) vardas pirmą kartą paminėtas tik 1640 m. vasario 2 dieną. O nuo 1668 m. Salantai jau vadinami miestu.
Iki XVII a. vidurio būta įvairių Salantų vardo užrašymų: pradžioje - Skilandžiai, vėliau – Skilandžiai, kitaip Salantai, Salantai Skilandžiai ir Salantai.
Taigi, Salantams pradžią davė Skilandžiai, kurių vardas pirmą kartą paminėtas ne Imbarės seniūnijos inventoriuje, o Lietuvos Metrikoje.
Lietuvos Metrika – Lietuvos didžiojo kunigaikščio kanceliarijos knygos, valstybinis, seniausias, pagrindinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės archyvas. Jis formavosi nuo XIV a. pabaigos. Rusijos imperija, XVIII a. pabaigoje aneksavusi Lenkijos ir Lietuvos valstybę, Lietuvos Metriką išsivežė į Sankt Peterburgą. Dabar pagrindinis Lietuvos Metrikos fondas (daugiau kaip 600 knygų) saugomas Maskvoje. Kelios dešimtys atskirų knygų yra Lenkijos saugyklose. Viena – Lietuvoje.
Lietuvos Metrikos 252 - oji knyga ypatingai reikšminga Salantų istorijai. Šios knygos 1556 m. dokumente pirmą kartą paminėtas Skilandžių vardas. Iki šiol dokumento tekstas dar niekur nebuvo publikuotas, todėl norisi jį pacituoti:  
„1556 Viešpaties gimimo metais kovo mėnesio 19 dieną, ketvirtadienį.
Prieš mus, teisėjus paskirtus galingojo pono Jo Malonybės pono Mikalojaus Radvilos, Vilniaus vaivados, rūmų maršalkos, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kanclerio, Bresto seniūno, Borisovo ir Šiaulių laikytojo, prieš Ašmenos vėliavininką Paulių Kasparaitį Ostrovickį ir prieš Veliuonos vietininką Joną Andriejaitį Novickį, stojęs valdovo Žemaičių žemės Beržėnų valsčiaus tijūnas ponas Merkelis Stanislovaitis Šemeta ir ponas Stanislovas Šemeta, ir ponas Jonas ir ponas Merkelis Andriejaičiai Zavišos, geranoriškai ir aškiai mums patikino, kad jų malonybių pirmtakai už ilgą tarnybą Martynui Janavičiui, dovanojo iki gyvos galvos du savo dvarus: vieną - Baltmiškių Viduklės valščiuje, o kitą - Skilandžių Pavandenės valsčiuje, kuriuos tas Martynas nuo jų pirmtakų dovanojimo iki šiol laikė be patvirtinimo, kurie įgimta teise atiteko jiems po velionio pono Stanislovo Kęsgailos, valdovo pataurininkio, Mogiliavo ir Tikocino laikytojo mirties.
Gali minėtas Martynas tuos du dvarus valdyti su žmonėmis ir su visais arimais, ir su visomis pievomis iki gyvos galvos, nepildant mums jokių tarnybų ir prievolių tų dvarų, o po jo mirties tie dvarai turi atitekti jų malonybėms.
 Ir šiuo metu Martynas Janavičius pareiškė, kad jis gyvendamas tuose dvaruose negali jų įkeisti, tik iki savo mirties gyventi nori ir jais naudotis bei tų dvarų žemes akylai sergėti, kad jam valdant niekas neužgrobtų.
 Ir šiam reikalui abi šalys sau paėmė raštus ir prie mūsų ką papasakojo ir patikino, perskaitė, ir visa tai į Vilniaus vaivadijos knygą buvo įrašyta. 
1556 m. dokumento fragmentas, kuriame pirmą kartą paminėtas Skilandžių vardas. 
Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.
Ir mes tą geranorišką jų patikinimą išklausėme ir liepėme įrašyti. Ir šiam reikalui jie paėmė sau išrašus su mūsų antspaudais“.
Salantų vardo kilmė aiški – susidarė iš upės Salantas daugiskaitos. Nuo Salantų kilęs humanitarinių mokslų daktaras Pranas Kniūkšta remdamasis kalbininku Pranu Skardžiumi nurodo, kad Salantas yra labai senas žodis, sudarytas su priesaga -nt-, kurią turi dabartiniai dalyviai. Šaknis Sal- siejama su sala ir veiksmažodžiu salti, kuris reiškia „palengva tekėti“. Išeitų, kad Salantas buvo palengva tekanti upė, bet apie tai kada nors vėliau. 




LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:


1. VANIUCHINAS, Paulius. Skilandžių dvaras davė pradžią Salantų miestui. Pajūrio naujienos, 2006, Nr. 3 (93). 

www.salantiskis.lt