Salantai – unikalus, senas ir garbingą istoriją menantis miestas, įsikūręs abipus Salanto upės, šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje. Salantai žinomi nuo XVI a. Pirmą kartą paminėti 1556 metais kaip Skilandžių dvaras, o apie 1638 - 1640 m. Skilandžiai pradėti vadinti Salantais.
Šio tinklaraščio tikslas – plačiau supažindinti visuomenę su Salantų praeitimi virtualioje erdvėje. Mūsų tinklaraštyje, Jūs galėsite susipažinti su turtinga miesto praeitimi, sužinoti apie čia gyvavusias ilgaamžes tradicijas ir papročius, apie čia gimusius, gyvenusius ir dirbusius žymius žmonės, lankytinas vietas, kultūros paveldą. Čia rasite ir nuotraukų, kuriose įamžinti senieji iki šiol mažai kam matyti Salantų miesto vaizdai ir žmonės. Jos iškalbios Salantų praeities ir istorijos liudytojos, dar vienas savitas miesto istorijos dokumentinis šaltinis.
Tikimės, kad tinklaraštyje pateikta informacija, kuri bus nuolat pildoma ir atnaujinama, bus įdomi ir naudinga ne tik salantiškiams, bet ir tiems, kurie domisi Salantų ir Žemaitijos praeitimi.


www.salantiskis.lt

2012-07-28

Akmuo šventoriaus tvoroje


Akmuo Salantų bažnyčios šventoriaus tvoroje su jos statybos metais ir fundatoriaus inicialais. P. Vaniuchino nuotr., 2006.
Tikriausiai dažnas yra atkreipęs dėmesį į akmenį su iškalta data ir raidėmis Salantų bažnyčios šventoriaus tvoroje. Tačiau tikriausiai nedaugelis žino ką tai reiškia. Akmenyje, kuris įmūrytas bažnyčios tvoroje, kairėje pusėje, einant į šventorių pro vartus, iškalta: “1880 R. F.X.K.B.”.
Taigi, senosios Salantų bažnyčios šventorius, XVIII a.  buvo atvertas lentomis, tai liudija iki šiol išlikę dokumentai. 1830, 1831 ir 1842 metų vizitacijos aktuose nurodyta, kad bažnyčia ir šventorius, Salantų ir Grūšlaukės dvarininkų pastangomis, aptverti akmenų (kamienia żywego) tvora. Tai greičiausiai buvo tik sukrautų akmenų tvora. O jau 1850 m. vizitacijos akte nurodyta, kad bažnyčios šventorius iš visų pusių apmūrytas.
Pagal akmenyje iškaltą data išeitų, kad šventorius buvo aptvertas akmenų mūro tvora tik 1880 metais. Tačiau kaip matome, XIX a. vidurio Salantų bažnyčios vizitacijos aktai liudija visai ką kitą. Pagal turimus duomenis reiktų manyti, kad 1880 m. Salantų bažnyčios šventoriaus tvora greičiausiai buvo perstatyta ir apie tai liudija iškalta data. O pagal iškaltas raides išeitų, kad tos tvoros fundatorius buvo ilgametis Salantų parapijos klebonas Kazimieras Bielskis. Akmenyje iškalta data ir raidės apie tai byloja: “1880 R. F.X.K.B.” (1880 metai. Fundatorius kunigas Kazimieras Bielskis).
Nereikia manyti, kad dabartinė šventoriaus tvora iki mūsų dienų visiškai nepakito. Statant naują bažnyčią (dabartinę), šventorius buvo gerokai išplėstas, o tvora prailginta. Iš anų laikų tvoroje liko tik įmūrytas akmuo, kuris traukia visų praeivių dėmesį. 

Kazimiero Bielskio paminklas Salantų (Gargždelės) kapinėse. 1854 - 1888 m. ilgametis Salantų klebonas kun. Kazimieras Bielskis (1818 02 20 (03 03) – 1888 11 20 (12 02). Kilęs iš Tryškių parapijos bajorų. 1837 m. įstojo  į Varnių kunigų seminarija. Kunigu išventintas 1841 m. rugsėjo 20 ( spalio 2 d.). Buvo Pamituvio (Stakių) vikaras, 1843 – 1847 m. Veliuonos vikaras, 1848 – 1854 m. Stakių kuratas. Iš ten perkeltas į Salantus. Čia išbuvo iki mirties. P. Vaniuchino nuotr., 2006.
Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius savo kūrinyje “Palangos Juzė”, rašydamas apie Salantus, paminėjo ir tuometį Salantų parapijos kleboną Kazimierą Bielskį. Jis rašė: „ <...> Atėjus nedėlios dienai, keliavom į Salantus. Pirmą kartą amžiuj savo buvau tame miestelyje; kiek tame yra namų, nenuskaičiau. Rodos man, kad tiktai daugesniai esant žydų, kaip katalikų. Bajorų ir maskolių ne vien miestelyj, bet ir parakvijoj, turinčioj 8050 dūšių, sakė būtinai nesant.
Sumą laikė kunigas Staškauskis,  pamokslą sakė probaščius Kazimieras Bielskis, vyras nebe jaunas, žilas, bet didžiai iššaukiąs. Žmonių priėjo pilna bažnyčia; vyriški buvo apsidarę su kailiniais ar su pilkomis milo sermėgomis, siūtomis su liemeniu. Seni turėjo kepures lenktinėles su avikailio pakutromis. Jauni – apvalias, ant viršų platesnes, it duonos kepaliukas, su šikšnos priekakčiu. Visi apsiavę su batais, bet tuos dėvėjo lig išeidamys iš bažnyčios. Išėję vasarą, eina basi namon, šaltame lauke aunasi su naginėmis.

  Lietuviškas užrašas ant Kazimiero Bielskio paminklo Salantų (Gargždelės) kapinėse. // Czionaj ils kaułaj  sz. atm // bernad: Ludwiko Bielskio // mir. 1878 m. Rugpjutes 27 d. // tejpat kunigo Kazimiero // Bielskio klebono Salan // tu parakwijos, kursaj // Parbuwęs TOJE PARAKWI // JOJE 36 met. Parsikele i // ANĄ swietą 23 Łapkris: // 1888 m. turedamas AM- // ŽIAUS 72 metus. //. P. Vaniuchino nuotr., 2006.
Naginės patrauktos iš kailio žalio, nedirbto, maža terauginto, yra negeras apavas. Kojos nes gi tujaus sušlampa, sušlapusios šąla, dėl to daug ten yra kurčių žmonių. Geresni yra klumpiai, su kuriais gali po klaną braidyti, ir nesušlapti. Neveltuo juos Prūsuose visi nešioja.
Moteriškosios, tiesą pasakius, čia labai gančios: bažnyčioj būva apsidariusios su strupkėmis, su aplinkuo kvaldotomis, su sijonais margai dažytais, pačių austais. Galvos aprutuliotos su didžiais pirktiniais skepetais, atsiklėtusios su tokiais pat raiščiais. Neturtingos su namie austomis žičkuotomis skaromis. Ant krūtine jų gal regėti daug brostvų, škapierius ant plačiais raudonais pasaitais. Kojos apautos su šikšnos kurpėmis, retai kurios su naginėmis. Išėjusios iš bažnyčios, visos kurpes meta žemėn <...>“.

www.salantiskis.lt 

2012-07-19

Alekso Gapanavičiaus muziejus Salantuose


Aleksas Gapanavičius (1919 - 1998). Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
Alekso Gapanavičiaus kraštotyros muziejus veikė jo privačiame name, S. Nėries gatvėje 7. Oficialiai veikė nuo 1968 m. Muziejaus šeimininko surinkta ekspozicija apėmė laikotarpį nuo akmens amžiaus iki šių dienų: tai akmeniniai kirvukai, ietigaliai, rasti Salantų upės slėnyje, X-XII a. daiktai iš Imbarės piliakalnio, dideli žibintų, lygintuvų rinkiniai, naginės, klumpės ir kita. Muziejuje daug vietos skirta liaudies menui, šiuolaikinei dailei. Jo namuose-muziejuje – senoji mūsų kultūros kalba. Čia gyvavo daiktuose įkūnyta mūsų praeitis. Kiekvienas daiktelis turėjo savo nepakartojamą istoriją, kiekvienas buvo savaip gyvas jį atradusiam, išsaugojusiam šeimininkui. Pats A. Gapanavičius ilgus metus dirbo "Kultūros baruose", jis įvairiems renginiams piešdavo afišas. Salantų rajono laikraščiui „Stalino vėliava“, kuris ėjo iki pat 1959 metų pabaigos, piešdavo rubrikas. A.Gapanavičius, prieš mirtį, muziejų pagal testamentą paliko savo dukterims. Deja, po jo mirties muziejus nebuvo išsaugotas ir buvo išardytas...

Aleksas Gapanavičius savo muziejuje su žurnaliste Genovaite Paulikaite. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
1998 m. vasario 16 d. Aleksas Gapanavičius savo muziejuje prie I ir II Pasaulio karų eksponatų. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
1998 m. vasario 16 d. Aleksas Gapanavičius savo muziejuje prie medžioklės trofėjų ir archeologinių iškasenų iš Imbarės piliakalnio. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo. 
1998 m. vasario 16 d. Aleksas Gapanavičius savo muziejaus antrame kambaryje. Čia buvo eksponuojami kaltiniai kryžiai, šventųjų statulėlės,  tapyti paveikslai, vietos meistrų sukurtos medžio skulptūros ir kita. Šiame kambaryje buvo eksponuojamos L.D.K virtuvininko Stanislovo Vainos antkapinės plokštės fragmentai. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.


2012-07-18

Salantų vaizdų kaita. II dalis.


Antroje dalyje kviečiu susipažinti su Dariaus ir Girėno g. 5 stovinčiu pastatu. Tarpukariu čia veikė Salantų vartotojų bendrovė, vėliau - Salantų vartotojų kooperatyvas. 


1936 m. pastato Bažnyčios gatvėje (dabar Dariaus ir Girėno g. 5) statyba. Nuotrauka iš Kretingos muziejaus fondo.

Sovietmečiu šiame pastate veikė Salantų vartotojų kooperatyvas, kuris 1996 m. bankrutavo. Paskutiniais kooperatyvo gyvavimo metais pirmame pastato aukšte veikė gatavų rūbų, antrame trikotažo parduotuvės. Trečiame namo aukštė buvo įsikūrusi kooperatyvo administracija. Ritos Nagienės nuotr., 2004.
Ant Dariaus ir Girėno g. 5 pastato sienos matosi užrašai, kuriuos tarpukariu padarė salantiškis fotografas Bronislovas Gluškovas (1905 - 1945). Ritos Nagienė nuotr., 2004.
1996 m. bankrutavus Salantų vartotojų kooperatyvui, šį pastatą įsigijo salantiškė verslininkė Dalia Sungailienė. Vėliau pastatą pardavė. Šiandien čia veikia UAB "Rasveta" statybinių medžiagų, ūkinių ir namų apyvokos prekių parduotuvė. P. Vaniuchino nuotr., 2012.

Salantų vaizdų kaita. I dalis. 



2012-07-13

Mansarijos kalnas


Mansarijos kalnas. P. Vaniuchino nuotr., 2011.
Kad ir kaip ten bebūtų, bet Mansarijos kalnas yra neatsiejama Salantų miesto dalis.  Nuo kalno atsiveria puikus vaizdas į Salantą, Dvaralį... Šis kalnas pavadinimą gavo neatsitiktinai, tačiau tikrai nedaugelis žino jo pavadinimo kilmę.

Ant Mansarijos kalno stovėjo Salantų parapijai priklausę pastatai. XX a. pirmos pusės nuotrauka. Nuotrauka iš Romualdo Beniušio vaizdo archyvo.
Visų pirmiausia mums reikėtų nusikelti į XVII a. ir pasakojimą pradėti nuo čia. Tuo metu Salantų dvarą kaip paveldėtą turtą valdė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės virtuvininkas, Palangos ir Plungės seniūnas, Gandingos tijūnas Stanislovas Vaina ir jo žmona Elžbieta Krišpin – Kiršenšteinova Vainienė. 1646 m. sausio 27 d. jiedu prie Salantų bažnyčios įsteigė keturias mansijonarijas ir keturiems kunigams mansijonarams paskyrė išlaikymą bei pažadėjo jiems pastatyti tinkamus namus, kad jie Salantų bažnyčioje kasdien melstų maldas Švč. Mergelės Marijos garbei (Cursus Beatisimae Virginis Mariae – aut. past.). Tuo pačiu metu Vainos įsteigė Palangos altariją ir altaristui taip pat paskyrė išlaikymą. 

Ant Mansarijos kalno stovėjo parapijos prieglauda. Salantiškiai ją "ubagynu" vadindavo. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
Reikia pažymėti, kad nuo tada iki XIX a. vidurio nuolatos Salantuose gyveno šeši - septyni kunigai. 1806 ir 1827 metų vizitacijos aktuose pažymėta, kad čia gyvena kunigas klebonas, keturi kunigai mansijonarai ir 2 kunigai altaristai, o jau 1850 m. vizitacijos akte paminėti tik penki: kunigas klebonas, du kunigai vikarai ir du kunigai altaristai.

"Ubagynas" stovėjęs ant Masarijos kalno iki mūsų dienų neišliko. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
Salantų klebonas gyveno klebonijoje, du kunigai altaristai gyveno altarijose, o kunigai mansijonarai gyveno mansijonarijoje. Kaip nurodoma Salantų bažnyčios vizitacijų aktuose mansijonarija stovejo už bažnyčios ant kalno. Būtent nuo namsijonarų ir mansijonarijos ir kilo kalno pavadinimas. Vėliau salantiškiai šią vietą tiesiog Mansarija pradėjo vadinti.

Mansarijos kalno papėdėje kažkada buvo daržai. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.


Salantų vaizdų kaita. I dalis.


Smagu prisiminti savo miesto istoriją, kadaise įamžintą pirmųjų fotografų – Stepono Jonučio ir Bronislovo Gluškovo – žemai lenkiame jiems galvas.
Savo archyve radau pluoštelį nuotraukų, kurias norėjau parodyti tinklaraštyje, kokie Salantai buvo anuomet ir kaip atrodo dabar.  Nusprendžiau įkelti sugretintas nuotraukas su miesto vaizdais, t. y. kaip atrodė seniau ir ką matome XXI amžiuje, kokie pokyčiai įvyko per keletą dešimtmečių  konkrečioje vietoje. Pirmoje dalyje kviečiu susipažinti su Turgaus aikšte, konkrečiai su vieta, kurioje šiandien stovi Salantų meno mokyklos (Turgaus aikštė 15) pastatas. 

Apie 1928 m. statytuose ir sujungtuose namuose veikė D. Movšovičienės geležies parduotuvė, namo antrame aukšte gyveno garsus to meto Salantų gydytojas Isakas Perlis (1867 - 1941), kitame name veikė arbatinė ir kepykla, S. Florenco odų parduotuvė. Stepono Jonučio nuotr., 1938. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
XX a. trečias dešimtmetis. Religinė procesija Turgaus aikštėje. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
XX a. trečias dešimtmetis. Religinė procesija Turgaus aikštėje. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.

1953 m. lapkričio 7 d. sovietinė demonstracija miesto aikštėje. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
Tarpukaryje statyti namai sovietmečiu buvo nugriauti ir pastatytas naujas pastatas, kuriame įsikūrė Salantų darbo žmonių deputatų tarybos vykdomasis komitetas, Imbarės apylinkės centras ir milicijos skyrius. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.

1993 m. gegužės 6 d. Kretingos rajono valdybos sprendimu, Kretingos vaikų muzikos ir dailės mokyklos Salantų filialo pagrindu įkuriama savarankiška Kretingos rajono Salantų meno mokykla.  1994 m. mokykla išsikėlė į buvusį miesto vykdomojo komiteto pastatą Turgaus aikštėje. Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.
2010 m. po Parcinkulės atlaidų žmonių minia keliauja per Turgaus aikštę prie sankryžos, kur susikerta Salantai-Plateliai ir Skuodas-Plungė keliai. Čia salantiškis Kazimieras Daukša pastatė akmeninį 6 metrų aukščio kryžių, kurį pašventino Salantų parapijos klebonas Petras Smilgys. Almos Preibienės nuotr., 2010.


2012-07-12

Namas paženklintas aktais


Šį namą Dariaus ir Girėno gatvėje paženklino du reikšmingi aktai. P. Vaniuchino nuotr., 2011.
Namą, kuris dabar stovi Dariaus ir Girėno g. 15, priešais bažnyčią, paženklino du reikšmingi Lietuvos valstybės atsikūrimo aktai.  Svarbiausias iš jų – Steigiamojo Seimo rinkimai. 1920 m. balandžio 14 - 15 dienomis šiame name vyko Steigiamojo Seimo rinkimų balsavimas. Salantų apylinkė buvo IV Telšių rinkimų apygardoje. Tarp keturiolikos kandidatų į deputatus pagal atstovavimo normas šioje apygardoje buvo išrinkta žymių Lietuvos valstybininkų – Mykolas Šleževičius, Voldemaras Vytautas Čarneckis, Mykolas Krupavičius, o iš vietinių Antanas Šilgalis, Kazys Sidabras ir kiti.

1920 m. balandžio 14 - 15 dienomis minėtame name vyko Steigiamojo Seimo rinkimų balsavimas. Nuotraukoje matosi Salantų dvaro vartų stulpai, kurie sovietmečiu buvo nugriauti. Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.
Šiame name – 1918 m. pabaigoje – 1919 m. pradžioje įvyko ir kitas aktas – buvo paskelbta Tarybų valdžia ir sudarytas jos Vykdomasis komitetas. Jo vadovai – tarp jų ir Vykdomojo komiteto pirmininkas Jurgis Būda buvo užsibrėžęs tikslą sukurti demokratinį socializmą. Tačiau ši valdžia gyvavo neilgai. Vokiečiai nuslopino naująją valdžią, o Vykdomojo komiteto pirmininką ir Tarybos vykdomojo komiteto narius išvežė į Liepoją. Iš ten kažkieno užtarimu jie buvo paleisti.


1918 m. lapkričio 15 d. Salantų darbininkų ir darbo ūkininkų tarybos pirmininko A. Balsio ir nario J. Paulausko pasirašytas atsišaukimas.

Taip atrodė namas tarpukariu kai jame veikė Salantų valsčiaus policijos nuovada. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
Be abejo, reikia pažymėti, kad iki Antrojo pasaulinio karo šiame name buvo įsikūrusi Salantų policijos nuovada ir kalėjimas. O pirmuoju Salantų valsčiaus policijos nuovados viršininku paskelbus Lietuvos Nepriklausomybę buvo paskirtas Pranciškus Kungys.

Salantų valsčiaus policininkai 1923 m. rugpjūčio 23 d. Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.


Vytauto Didžiojo paveikslo sutiktuvės ir karūnavimo dienos minėjimas Salantuose


1930 m. liepos 25 d. Vytauto Didžiojo paveikslo sutiktuvės Salantuose. Šaulių sodelyje prie Nepriklausomybės paminklo ant išpuoštų iškilmių vartų šūkis skelbė: "Vytautai Didysis! Vesk mus į Vilnių!". Stepono Jonučio nuotr. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
1930 m. buvo ypatingi Lietuvoje. Visi metai buvo pavadinti Vytauto Didžiojo metais ir skirti prisiminti ir pagerbti Didįjį Lietuvos kunigaikštį Vytautą už jo nuopelnus Lietuvai, striprinant ir garsinant jos galybę, už siekį suteikti Lietuvai karalystės rangą. Šie metai buvo neatsitiktinai pasirinkti, nes kaip tik tada sukako 500 metų nuo Vytauto mirties. Visoje Lietuvoje gausu buvo renginių, iškilmių. Vinas pagrindinių renginių buvo labai plačiai išreklamuota, aprašyta Vytauto paveikslo kelionė po Lietuvą. Ši šventė neaplenkė ir Salantų. 1930 m. liepos 25 d. 15.00 val. Vytauto Didžiojo paveikslas buvo iškilmingai sutiktas Salantuose, o jau 15.30 val. išlydėtas į Mosėdį.

Dailininko Petro Rimšos sukurtas Vytauto Didžiojo paveikslas 1930 m. apkeliavo visą Lietuvą.

1930 m. liepos 25 d. Vytauto Didžiojo paveikslo sutiktuvės šaulių sodelyje. Čia susirinko didelė žmonių minia, visuomeninės organizacijos su savo vėliavomis, orkestras, choras, šaulių garbės sargyba . Stepono Jonučio nuotr. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
Kitas svarbus renginys vyko 1930 m. rugsėjo 8 d.: lygiai prieš 500 metų tada Vilniuje buvo numatytas Vytauto karūnavimas Lietuvos karaliumi, bet, kaip žinoma, neįvyko. Ta proga Salantuose buvo atidaryta nauja gatvė - Vytauto Didžiojo alėja, sujungusi Bažnyčios (dabar Dariaus ir Girėno gatvė) gatvę su šaulių sodelyje esančiu Nepriklausomybės paminklu.

1930 m. rugsėjo 8 d. Vytauto Didžiojo karūnavimo dienos minėjimas Salantuose. Stepono Jonučio nuotr. Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.

  1930 m. rugsėjo 8 d. minint Vytauto Didžiojo karūnavimo dieną buvo atidaryta nauja gatvė  - Vytauto alėja. Stepono Jonučio nuotr. Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.
Prasminga būtų, kad Salantų miesto valdžia parodytų iniciatyvą ir šią gatvelę, kuri jungia Dariaus ir Girėno gatvę su Nepriklausomybės paminklu, šiandien vėl pavadintu Vytauto Didžiojo alėja. Taip pat būtų galima atstatyti ir Gedimino stulpų vartus, kuriuos čia tarpukaryje buvo pastatę Salantų šaulių būrio nariai. P. Vaniuchino nuotr., 2011.