Salantai – unikalus, senas ir garbingą istoriją menantis miestas, įsikūręs abipus Salanto upės, šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje. Salantai žinomi nuo XVI a. Pirmą kartą paminėti 1556 metais kaip Skilandžių dvaras, o apie 1638 - 1640 m. Skilandžiai pradėti vadinti Salantais.
Šio tinklaraščio tikslas – plačiau supažindinti visuomenę su Salantų praeitimi virtualioje erdvėje. Mūsų tinklaraštyje, Jūs galėsite susipažinti su turtinga miesto praeitimi, sužinoti apie čia gyvavusias ilgaamžes tradicijas ir papročius, apie čia gimusius, gyvenusius ir dirbusius žymius žmonės, lankytinas vietas, kultūros paveldą. Čia rasite ir nuotraukų, kuriose įamžinti senieji iki šiol mažai kam matyti Salantų miesto vaizdai ir žmonės. Jos iškalbios Salantų praeities ir istorijos liudytojos, dar vienas savitas miesto istorijos dokumentinis šaltinis.
Tikimės, kad tinklaraštyje pateikta informacija, kuri bus nuolat pildoma ir atnaujinama, bus įdomi ir naudinga ne tik salantiškiams, bet ir tiems, kurie domisi Salantų ir Žemaitijos praeitimi.


www.salantiskis.lt

2012-01-07

Kapelmeisteris Jozefas Eduardas Mašekas ir Salantai

Jozefas Eduardas Mašekas (1865 - 1927)
Sekdamas garsiausių Europos dvarų pavyzdžiu, kunigaikštis Bogdanas Oginskis savo dvare panoro turėti orkestrą. Kadangi mokančių profesionaliai groti Lietuvoje tuo metu buvo nedaug, o mokslas užsienyje buvo brangus, kunigaikštis muzikantus nutarė ruošti Žemaitijoje. 1872 m. rudenį  jis  įsteigė šešiametę Rietavo rūmų orkestro (muzikos) mokyklą ir ėmė joje mokyti groti įvairiais muzikos instrumentais valstiečių vaikus. Jie vėliau sudarė ir rūmų orkestro branduolį.
Vadovauti orkestrui B. Oginskis pakvietė Varšuvos muzikos mokyklos auklėtinį Juozą Kalvaitį (1842 – 1900). Yra žinoma, kad jau 1878 m. Rietavo orkestras repetavo bei koncertavo visuomenei. J.Kalvaitis orkestrui vadovavo iki 1880 metų.

Rietavo muzikos mokykla. P. Vaniuchino nuotrauka.
Po kiek laiko į Rietavą orkestrui diriguoti ir vadovauti kunigaikštis pasikvietė čeką Jozefą Eduardą Mašeką, gerą specialistą ir pedagogą. Jį kunigaikščiui B.Oginskiui rekomendavo kapelmeisteris iš Tilžės A. Bergeris. 1883 m. muzikos mokyklą perėmė naujasis vadovas.
Dėl nepalankiai susiklosčiusių istorinių aplinkybių biografinių žinių apie garbingą J. E. Mašeko asmenybę išliko labai nedaug.
Yra žinoma, kad J. E. Mašekas, Pranciškaus Mašeko (František Mašek) ir Jozefos Bubricijos (Jozefa Bubricius) sūnus  gimė 1865 m. liepos 11 d. Berauno mieste, netoli Prahos.
Prieš atvykdamas į Rietavą, J. E. Mašekas buvo Austrijos-Vengrijos armijos pulkų orkestro muzikantas, kuriuose ilgą laiką grojo klarnetu, vėliau buvo smuikininku.

Prahos čekų orkestras Nikolajaus liaudies namuose Sankt Peterburge, Rusija. I eilėje iš dešinės ketvirtas sėdi Jozefas Mašekas. Než. fotografas. XX a. 1 deš. KM-GEK19851
Atvykęs į B. Oginskio rūmus, J. E. Mašekas pradėjo repetuoti ir su styginių ir su pučiamųjų instrumentų orkestru jo darbo metais Rietave suformuotas aukšto meninio lygio simfoninis orkestras.
Kiekvienas mokinys buvo suinteresuotas greičiau išmokti groti savo instrumentu, kad dirigentas J.Mašekas pakviestų į orkestrą. Orkestro muzikantus mokė pats dirigentas. Bet daugiausia jauniausius mokė vyresnieji orkestrantai. Retkarčiais vykdavo ir teorinių dalykų pamokos, bet jos nebuvo reguliaraus pobūdžio.

Jozefas Mašekas su nežinomais asmenimis prie vasarnamio Čekijoje. Fot. R. Riošas (R. Roesch), XX a. pr. KM-GEK19855
Muzikos mokyklos mokiniai buvo apgyvendinti viename dvaro pastate. Jie gaudavo visą išlaikymą. Mokiniai privalėjo giedoti Rietavo bažnyčios chore, o retkarčiais padirbėti rūmuose. Baigę mokslus ir pradėję groti orkestre, muzikantai gaudavo puošnią uniformą su antpečiais ir lyromis, geresnio maisto ir neblogą atlyginimą. Rietavo rūmų orkestras ir vadovas J. E. Mašekas buvo plačiai žinomi ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje.

Rietavo orkestras su vadovu J. E. Mašeku (viduryje) prie Rietavo dvaro oranžerijos, XIX a. pab. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
Kokio aukšto lygio buvo orkestras galima spręsti iš išlikusių natų sąrašų. Orkestro repertuarą sudarė - A. Czibulkos, B. Bilsės, L.G. Ganne ir R. Novačenko maršai, J. Strausso, E. Waldteufelio ir J. Schrammelio valsai. Orkestras atlikdavo ir L. J. F. Heroldo, L. Cherubinio, J. Haidno, F.A. Boieldieu, W. von Glucko, W.A. Mozarto ir L. van Beethoveno instrumentinius kūrinius bei sceninių kūrinių fragmentus. Buvo griežiami A. Ch. Adamo, P. Čaikovskio, L. Delibes, Ch. Guonod, A. G. Lortzingo, F. Mendelssohno, Ch. C. Sait-Saenso, R. Wagnerio, C. M. von Weberio kūriniai. Orkestrantai puikiai žinojo D. F. Aubero, V. Bellinio, G. Bizet, A. Boito, G. Donizetti, F.von Flotowo, P. Mascagnio, G. Meyerbeerio, G. Rossinio, A. Thomo, G. Verdi, Ch. A. Lecocqo, K. Milloeckerio, J. Strausso, F. Suppe, H. Zumpe ir kitų kompozitorių kūrinius.

Jozefo Eduardo Mašeko vizitinė kortelė. Kortelė iš P. Vaniuchino archyvo.
Grupinis portretas prie Jozefo Mašeko namo Salantuose. I eilėje ant žemės po skėčiu prigulęs Mykolas Bartkus; II eilėje sėdi iš kairės į dešinę: pirma - J. Mašeko ekonomė Joana Venckutė, antra - mokytoja Liuda Beniušytė-Bartkienė. Než. fotografas. XX a. 4 deš. KM-GEK19852
 Orkestro profesionalumą rodo ir tai, jog pirmą kartą Lietuvoje nuskambėjusi P.Čaikovskio uvertiūra "1812 metai" buvo atlikta būtent Rietavo muzikantų. Žinoma, pagrindinis orkestro atliekamas kūrinys, kuris lydėdavo kunigaikštį iškylose ir skambėdavo visų švenčių progomis, buvo M. K. Oginskio polonezas "Atsisveikinimas su tėvyne" ("L'adieu de la patrie").

Kunigaikštienė Marija Oginskienė padovanojo J. E. Mašekui namą Salantuose (Dariaus ir Girėno g. Nr. 17, namas po gaisro perstatytas). Čia jis praleido paskutinius savo gyvenimo metus. Prieš mirtį J. E. Mašekas oficialiai sutvarkė testamentą ir namą, kuriame jis gyveno ir 4 ha žemės paliko Joanai Venckutei.  Apie 1951 – 1952 metus į šį namą, kuriame gyveno J. E. Mašekas atsikėlė mokytojaus Broniaus Čepo šeima. Tame name tada gyveno gydytojas Klemensas Drozda, o antrame namo aukšte buvusi Salantų dvaro akmistrinė Joana Venckutė. Pirmame namo aukšte tuo pat metu veikė ir poliklinika (gyd. K. Drozdos kabinetas). Nuotraukoje: mokytojo B. Čepo žmona su vaikais. Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.

Prie J. E. Mašeko namo Salantuose stovi gydytojo Klemenso Drozdos vaikai. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
J. E. Mašeko rūpesčiu buvo nuolat papildoma orkestrinės muzikos gaidų biblioteka. Buvę jo mokiniai prisimena, kad vadovas griežtai reikalaudavo išpildyti viską, kas kompozitoriaus sužymėta partitūroje, ir muzikos kūrinius repetuodavo iki tol, kol pasiekdavo tobulą išpildymą. J. E. Mašekas sakydavęs: “Orkestras yra koncertinis ir turi groti labai gerai, kadangi jo klausosi muziką suprantančios ausys”.

 J. E. Mašeko namo kiemas Salantuose 1967 m. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
J. E. Mašeko namo kiemas Salantuose 1967 m. Nuotrauka iš P. Vaniuchino vaizdo archyvo.
J. E. Mašeko ir muzikos mokyklos veiklos reikšmė didžiulė. Daugelis jaunuolių gavo muzikinį išsilavinimą, ne vienas jų vėliau siekė aukštojo mokslo ir tapo garbingomis asmenybėmis. Čia verta paminėti kompozitorių J. Naujalį, dirigentą, o vėliau ir Rietavo orkestro vadovą M. Butkevičių ir kitus.
Šiame name Dariaus ir Girėno g. Nr. 17, Salantuose (namas po gaisro perstatytas) J. E. Mašekas praleido paskutinius savo gyvenimo metus. P. Vaniuchino nuotrauka. 
Profesorius Č. Kudaba yra pasakęs: "Čekijos išeivio įnašas į šio krašto kultūrinį gyvenimą didelis. Pagal tą laiką, pagal jo žmogiškąsias galimybes drįstu pavadinti žygdarbiu".
Susirgus kunigaikščiui B. Oginskiui, 1903 m. orkestro veikla pradėjo apmirti. Spaudžiamas finansinių problemų, J. E. Mašekas paliko orkestrą ir išvyko gyventi į Salantus (Kretingos rajonas). Čia jis nuo 1905 m. dirbo B. Oginskio dvare raštininku, o vėliau dvaro administratoriumi.
1909 m. mirus B. Oginskiui, kunigaikštienė Marija, J. E. Mašekui padovanojo didelį administracinį pastatą ir kelis hektarus žemės Salantuose.
Paminklinė lenta ant namo Salantuose, kuriame 1911-1927 metais gyveno J. E. Mašekas.
P. Vaniuchino nuotrauka.
J. E. Mašekas buvo vedęs Amaliją Kneit. Su ja turėjo keturis sūnus - Alfredą, Rudolfą, Viktorą ir Brunoną. Vėliau su ja išsiskyrė. Jo žmona  su vaikais išvyko gyventi į Rygą, bet dažnai jo aplankyti atvykdavo į Salantus. Manoma, kad Salantuose J. E. Mašekas kurį laiką grojo Salantų bažnyčios vargonais, dažnai rengdavo šventes vaikams.
Jozefo Mašeko vaikai Adolfas, Rudolfas, Viktoras, dukra ir vaikų draugė. Fot. Arvydas Zykė (Arved Siecke), Ryga. XX a. pr. KM-GEK19853
Paskutiniuosius savo gyvenimo metus dirigentas praleido Salantuose, M. Oginskienės dovanotame name (Dariaus ir Girėno g. Nr. 17, namas po gaisro perstatytas). Ilgėdamasis orkestro, su kuriuo praėjo laimingiausi gyvenimo metai, ir tėvynės Čekijos J. E. Mašekas dažnai su smuiku užgrieždavo polonezą "Atsisveikinimas su tėvyne". Paskutinis jo noras - sugrįžti į gimtąją Čekiją - neišsipildė.


J. Mašeko žmonos A. Kneit namo Rygoje sargas A. Skapanas. Než. fotografas. XX a. 2 deš.
KM-GEK19850
1927 m. sausio 11 d. J. E. Mašekas mirė Salantuose. Bažnyčios mirties metrikoje įrašas (eil. Nr. 5): "Tūkstantis devyni šimtai dvidešimt septintaisiais metais sausio mėnesio vienuoliktą dieną Salantų miest. Salantų val. Kretingos apskr. mirė Juozapas Mašek'as, sirgęs siutuliu, aprūpintas šventais sakramentais. Vedęs, Amalijos Kneit' vyras 62 metų amžiaus. Salantų dvaro administratorius. Prisirašęs prie Salantų valsč. Šios parapijos. Pranciškaus Mašek'o sūnus. Šeimynos liko Amalija Kneit', vaikai - Alfredas 27 m. amžiaus, Rudolfas 25 m., Viktoras 23 m., Brunonas 20 metų. Jo kūną palaidojo Kun. Andriukaitis 13 d. sausio mėn. š/m. Salantų kapuose Gargždelėje" (kalba netaisyta).
Ilgą laiką dirigento ir pedagogo J. E. Mašeko kapas buvo užmirštas ir niekam nežinomas.Tik dėka Plungėje gyvenanusios pedagogės ir kraštotyrininkės Eleonoros Ravickienės kapas buvo surastas.
Į Salantus atvykusiai kraštotyrininkei pavyko sutikti mokytoją (pavardė nežinoma), kuri žinojo ir prižiūrėjo kapą. Tačiau kapinėse nei antkapio, nei pastatyto paminklo J. E. Mešekui nebuvo. Suradusi kapą, E. Ravickienė apie tai paskelbė ne vieną straipsnį spaudoje.

Jozefo Eduardo Mašeko kapas Salantų (Gargždelės)kapinėse.
A. Donausko nuotrauka.









1984 m. liepos 7 d. Salantų kapinėse buvo pastatytas paminklas J. E. Mašekui. Ąžuolinę skulptūrą, kurioje pavaizduotas rymantis vaidila su kanklėmis, nemokamai padarė liaudies meistrai Vytautas Majoras, Virginijus Barzdys ir dailininkas Juozas Šakinis. Skulptūroje iškalti žodžiai:"Jozefas Mašekas 1864-1927 / Čekijos sūnui, visą gyvenimą pašventusiam Lietuvos muzikinei kultūrai ugdyti. Plungės ir Rietavo orkestrų dirigentui, M. K. Čiurlionio mokytojui". Tačiau užraše buvo padaryta nedidelė klaida. J.E. Mašekas nebuvo nei Plungės orkestro dirigentas (dirbo tik Rietave), nei M. K. Čiurlionio mokytojas. Su būsimuoju kompozitoriumi, dirigentas galėjo būti tik pažįstami. Neseniai paminklas restauruotas. Kad skulptūra nepūtų, apatinė jos dalis buvo pastatyta ant akmeninių pamatų. Į juos buvo įmūryti keli akmenys, kurie buvo atvežti iš dirigento tėvynės - Čekijos.

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:


  1. VANIUCHINAS, Paulius, Jozefas Mašekas. Žemaičių žemė, 2000, Nr. 2 (27) p. 24-25.
  2. JURKŠTAS, Vytautas Povilas, VANIUCHINAS, Paulius, Rietavo muzikos mokykla, Muzikos enciklopedija, T. 3, p. 217. 
  3. VANIUCHINAS, Paulius,  Dar kartą apie apie Rietavo muzikos mokyklą ir kapelmeisterį Jozefą Eduardą Mašeką, Plungė, 2003.
www.salantiskis.lt