Salantai – unikalus, senas ir garbingą istoriją menantis miestas, įsikūręs abipus Salanto upės, šiaurės rytinėje Kretingos rajono savivaldybės teritorijos dalyje. Salantai žinomi nuo XVI a. Pirmą kartą paminėti 1556 metais kaip Skilandžių dvaras, o apie 1638 - 1640 m. Skilandžiai pradėti vadinti Salantais.
Šio tinklaraščio tikslas – plačiau supažindinti visuomenę su Salantų praeitimi virtualioje erdvėje. Mūsų tinklaraštyje, Jūs galėsite susipažinti su turtinga miesto praeitimi, sužinoti apie čia gyvavusias ilgaamžes tradicijas ir papročius, apie čia gimusius, gyvenusius ir dirbusius žymius žmonės, lankytinas vietas, kultūros paveldą. Čia rasite ir nuotraukų, kuriose įamžinti senieji iki šiol mažai kam matyti Salantų miesto vaizdai ir žmonės. Jos iškalbios Salantų praeities ir istorijos liudytojos, dar vienas savitas miesto istorijos dokumentinis šaltinis.
Tikimės, kad tinklaraštyje pateikta informacija, kuri bus nuolat pildoma ir atnaujinama, bus įdomi ir naudinga ne tik salantiškiams, bet ir tiems, kurie domisi Salantų ir Žemaitijos praeitimi.


www.salantiskis.lt

2012-01-10

Iš Salantų bažnyčios praeities. II dalis

(Tęsinys)

Nukryžiuotasis Salantų bažnyčioje. P. Vaniuchino nuotrauka.
Skaudūs parapijai buvo XVIII a. pradžios karas su švedais bei 1710 m. maro epidemija, nusinešusi daugybę parapijiečių gyvybių. Salantų bažnyčiai užrašytuose kaimuose 1715 m. buvo likę tik trys baudžiauninkų sodybos. Buvo sugriauta ir bažnyčia.
1724 m. Salantų bažnyčią pastatė Grūšlaukės dvaro valdytojai Kazimieras ir Eleonora Vainaitė Oginskiai kartu su Salantų dvaro valdytojais Jurgiu ir Ona de Miunster Vainomis. Fotografas Tomas Nalenč Gorskis (?), XIX a. pabaiga. Nuotrauka iš Žemaičių vyskupystės muziejaus,GEK-2079.
P. Urbonavičius teigė, kad 1724-1725 m. Salantuose Kazimiero Oginskio pastatyta nauja medžio bažnyčia, tačiau bažnyčios vizitacijos aktai teigia visai ką kita. 1806 m. vizitacijos akte nurodoma, kad 1724 m. Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo titulo bažnyčia pastatyta koliatorių Vainų ir Oginskių, kuri 1750 03 07 konsekruota Žemaičių vyskupo Antano Tiškevičiaus.
Tuo metu Salantų dvarą valdė Jurgis Vaina ir jo žmona Ona de Miunster – Vainienė (Anna de Münster), kurie kartu su Kazimieru Oginskiu ir jo žmona Eleonora Vainaite (E. Vainaitė buvo Motiejaus Vainos duktė – aut. past.) ir pastatydino minėtąją bažnyčią. Čia verta prisiminti 1675 m. pasirašytą Motiejaus ir Benedikto Vainų raštą, kurie pasidalinę Salantų dvaro valdas amžiams apsiėmė taisyti bažnyčią.
Bažnyčia buvo medinė, vienanavė su gotiškų proporcijų penkiasiene apside. Bažnyčios apsidės eksterjere kabojo krucifiksas su stogeliu. Šoninius fasadus skaidė stačiakampiai langai su pusapskritėmis sąramomis. Kaip liudija vizitacijos aktai bažnyčioje buvo 22 langai. Stogas - aukštas, dvišlaitis, dengtas malksnomis. Į šonus išsikišusias siauras koplyčias dengė pratęsti stogo šlaitai. Stogo centrą - kryžmą pabrėžė, kelių tarpsnių, aštuoniakampis bokštelis, su vingraus silueto šalmu, kurį užbaigė, kalvio darbo, meniškai nukaltas geležinis kryžius. Bokštelyje buvo maži arkos formos langeliai, o viduje kabojo nedidelis varpas svėręs du akmenis. Stogo sparnų galus taip pat puošė du mažyčiai bokšteliai su kalvio darbo geležiniais kryžiais. 1821 m. vizitacijos akte pažymėta, jog bokšteliai dažyti žalia spalva ir 1820 m. naujai suremontuoti koliatoriaus Leopoldo Gorskio.
1930 m. P. Galaunė knygoje „Lietuvių liaudies menas“ įamžino 1724 m. statyta Salantų bažnyčią. P. Galaunės piešinys. Iš leidinio: Paulius Galaunė, Lietuvių liaudies menas, Kaunas, 1930.
Vizitacijos aktai teigia, kad bažnyčioje buvo septynios durys. Į bažnyčios prieangį vedė trejos durys iš kurių vienos buvo dvivėrės, ąžuolinės. Pastarosios buvo meniškos. Augalinio motyvo drožiniais ir rombų raštu apkaltas duris pagyvino vinys su stambiomis galvutėmis. Jas kaip ir pačią bažnyčią 1930 m. įamžino Paulius Galaunė knygoje „Lietuvių liaudies menas“.
1724 m. statytos Salantų bažnyčios durys. P. Galaunės piešinys.
Iš leidinio: Paulius Galaunė, Lietuvių liaudies menas, Kaunas, 1930.
Iš prieangio į bažnyčia vedė vienos dvivėrės. Iš šventoriaus buvo galima patekti į zakristiją, o iš zakristijos į bažnyčią. Iš bažnyčios buvo galima patekti į pirmą ir antrą zakristijas.
Bažnyčios vidaus dekoras nebuvo sudėtingas. Grindys buvo išklotos lentomis. Lubos lenkto skliauto formos, dažytos baltai kaip ir sienos. Presbiteriją skyrė sija su užrašu ir krucifiksu.
Svarbiausias bažnyčios interjero akcentas - altoriai. Vizitacijos (1806, 1821, 1827, 1839, 1841 ir 1850 ) aktai liudija, kad jų bažnyčioje yra devyni.
Pirmasis didysis altorius dviejų tarpsnių, staliaus ir drožėjų darbo, vietomis dažytas, kai kur paauksuotas. Pirmajame altoriaus tarpsnyje įtaisyta Švč. Dievo Motinos su sidabriniais aptaisais paveikslas, kuris uždengiamas kitu - Švč. Mergelės Marijos Dangun Ėmimo paveikslu. Tame altoriuje tabernakulis Švč. Sakramentui laikyti, o virš jo varinis kryžius.
Nors minėti dokumentai nepateikia daugiau žinių apie Didžiojo altoriaus Švč. Dievo Motinos paveikslą, reikia manyti, kad šis paveikslas buvo perkeltas iš senosios bažnyčios, o sidabriniai aptaisai 1781 m. atnaujinti.
Relikvijorius su 1724 m. statytos bažnyčios didžiojo altoriaus relikvijomis. P. Vaniuchino nuotrauka.
1781 03 16 Salantų dvaro pajamų - išlaidų knygoje pažymėta, kad kunigui klebonui už Vilniuje padarytas išlaidas, dengiant sidabru Salantų didžiojo altoriaus Švč. Mergelės atvaizdo rūbą, jo malonybės Geradarės (Onos Vainienės – aut. past.) valia grąžinta 84 timpos ir 2 šeštokai.
Didžiojo altoriaus šonuose stovi dar du altoriai. Kairėje pusėje iškyla staliaus ir drožėjų darbo, vietomis dažytas, kai kur paauksuotas altorius. Jo pirmajame tarpsnyje įtaisytas Švč. Mergelės Sopulingosios paveikslas, antrajame – erškėčiais vainikuoto Jėzaus paveikslas. Kitas altorius dešinėje pusėje, taip pat kaip ir kairysis altorius, staliaus ir drožėjų darbo, vietomis dažytas, kai kur paauksuotas. Šį altorių puošė Nukryžiuoto Jėzaus figūra. Minėti altoriai stovėjo presbiterijoje, kuriuos nuo bažnyčios erdvės skyrė medinės grotos.

Klausykla iš senosios Salantų bažnyčios. P. Vaniuchino nuotrauka, 2009.
Evangelijos pusėje (žiūrint į altorių, kairioje bažnyčios pusėje) iškyla staliaus darbo, dviejų tarpsnių altorius. Pirmajame – šv. Angelų Sargų, o antrajame tarpsnyje įtaisytas Dievo Tėvo paveikslas. Šalia šio altoriaus iškyla staliaus ir drožėjų darbo šv. Antano titulo altorius, kurio viršutiniame tarpsnyje įtaisytas šv. Tadeušo paveikslas. Kitas drožėjų darbo trijų tarpsnių altorius. Pirmajame jo tarpsnyje 1819 m. naujai įtaisytas šv. Juozapo paveikslas, antrajame – šv. Kazimiero, o trečiąjį tarpsnį puošė Nukryžiuotojo Kristaus atvaizdas.

1796 m. LDK taurininko Leono Nalenč-Gorskio dovanota sidabrinė monstrancija Salantų bažnyčiai. Tai liudija monstrancijos pėdoje esantis įrašas: Leon Gorski Czesnik Litewski 1796 R. Virš užrašo iškalstytas Gorskių giminės herbas Nalęcz. P. Vaniuchino nuotrauka, 2009.
Skaitinių pusėje (žiūrint į altorių, dešinėje bažnyčios pusėje) iškyla staliaus ir drožėjų darbo altorius, kurio pirmajame – šv. Onos, Švč. Mergelės ir šv. Joakimo paveikslas, o antrąjį šio altoriaus tarpsnį puošė šv. Mykolo paveikslas. Švč. Trejybės titulo altorius – staliaus ir drožėjų darbo, dažytas. Šio altoriaus pirmajame tarpsnyje įtaisytas Švč. Trejybės paveikslas, žemiau patriarchų šv. Jono ir šv. Felikso (Trinitorių ordino steigėjų) paveikslas ir Antakalnio Jėzaus figūra. Kitame šio altoriaus tarpsnyje įtaisytas kankinių šv. Kotrynos ir šv. Cecilijos paveikslas. Kitame dažytame, staliaus ir drožėjų darbo altoriuje įtaisytas šv. Jurgio paveikslas. Dokumentuose nurodoma, kad kai kurie altoriai yra seni ir jiems reikalingas taisymas.
Bufetas iš senosios Salantų bažnyčios. Tikėtina, kad jis stovėjo zakristijoje. Vėliau šis bufetas buvo išgabentas į Gargždelės kapinių koplyčią, o iš ten pateko į Kretingos muziejų. 
Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo.
Žemaitijos kaštelionas Mykolas Gorskis. 
1776 m. buvo palaidotas Salantų bažnyčios rūsiuose.
Nuotrauka iš P. Vaniuchino skaitmeninio vaizdo archyvo. 
Abipus presbiterijos glaudėsi dvi zakristijos. Viena skirta pasiruošti pamaldoms, kurioje lentų grindys, o kita - liturginiams rūbams ir reikmenims susidėti, kurioje įtaisytas langas su geležinėmis grotomis. Šalia šv. Angelų Sargų altoriaus, prie sienos buvo pritvirtinta sakykla. Ji staliaus ir drožėjų darbo, dažyta, vietomis paauksuota. Sakyklą puošė drožėjų darbo baldakimas, kuris taip pat buvo dažytas, vietomis paauksuotas. Į sakyklą buvo galima įeiti per zakristiją. Kaip nurodo minėti dokumentai, prie Švč. Trejybės ir šv. Jurgio altorių buvo staliaus ir drožėjų darbo, dažyta, vietomis paauksuota krikštykla, o virš jos - šv. Jono [Krikštytojo] paveikslas. Bažnyčioje buvo devynios klausyklos iš kurių trys staliaus ir drožėjų darbo. Abiejuose šonuose buvo dvylika suolų ir vienas dažytas suolas skirtas koliatoriams. Presbiterijoje buvo dvi stalės skirtos kunigams mansijonarams. Jos - staliaus ir drožėjų darbo, dažytos. Stalių atkaltės arabeskomis drožinėtos, vietomis paauksuotos. Virš prieangio įrengtame chore buvo aštuonių balsų vargonai.
Po bažnyčios grindimis buvo išmūryti trys rūsiai. Po didžiuoju altoriumi, išmūrytame rūsyje, buvo laidojami bažnyčios koliatoriai. Skaitinių pusėje, po Švč. Trejybės titulo altoriumi įrengtame rūsyje amžinam poilsiui atguldavo bažnyčios klebonai, o Evangelijos pusėje, po šv. Antano titulo altoriumi išmūrytame rūsyje nuo seno buvo laidojami žymesni parapijiečiai.
Reikia paminėti, kad šios bažnyčios rūsiuose buvo palaidoti: Užvenčio seniūnai ir Salantų dvarininkai Jurgis (iki †1745) ir Ona (†1785) Vainos, jų sūnus Petihorcų vėliavininkas Mykolas Vaina (†1757), Žemaitijos kaštelionas Mykolas Gorskis (†1776) ir jo žmona Marijona Vainaitė - Gorskienė (†1767) ir kiti.
Žemaitijos kaštelionienė Marijona Gorskienė. 
1767 m. buvo palaidota Salantų bažnyčios rūsiuose.
Nuotrauka iš Šialių "Aušros" muziejaus, D-T 535.
Minėti rūsiai nuolatos buvo prižiūrimi ir taisomi koliatorių lėšomis. Štai 1766 – 1771 metų Salantų dvaro pajamų - išlaidų knygoje pažymėta, kad 1766 05 21 Motiejui Budriui už šv. Onos altoriaus perstatymą ir postamento (rūsyje) padarymą sumokėta 5 timpos. 1766 07 30 Jokūbui Čiuprynai, Salantų mūrininkui, už šv. Onos altoriaus apmūrijimą, didžiojo rūsio ir rūsio po Švč. Trejybės altoriumi sutaisymą sumokėta 5 timpos. 1767 03 24 Budriui už katafalko ir postamento karstams rūsyje padarymą sumokėta 5 timpos. 1771 10 26 mūrininkui Pilikauskui už fundatorių rūsio Salantų bažnyčioje sutaisymą sumokėta 70 timpų.
Laikui bėgant, karstai suiro, o palaikai greičiausiai buvo perlaidoti, tačiau šio fakto nepatvirtina joks dokumentas. Tik 1821 m. bažnyčios vizitacijos akte, sidabro skyriuje įrašyta sidabro skarda nuo koliatoriaus Vainos karsto, kuri sveria 6 svarus (reikia manyti, kad tai buvo sidabrinės karstinės plokštės - aut. pastaba).
Senos kartos salantiškiai pasakodavo, kad kasant dabartinės bažnyčios pamatus, buvo randami žmonių kaulai, kurie buvo surinkti ir užkasti ties ta vieta, kur šiuo metu stovi centrinis bažnyčios altorius. Reiktų manyti, kad tai buvo anksčiau bažnyčios rūsiuose palaidotų žmonių kaulai.
Virš koliatorių rūsio, prieš presbiterijos grotas, bažnyčios grindyse buvo įtaisyta smiltainio, apkaustyta užrašais ir herbais, koliatoriaus Stanislovo Vainos antkapinė plokštė.
Iki šių dienų LDK virtuvininko, Gandingos tijūno, Plungės ir Palangos seniūno Stanislovo Vainos (†1649) antkapinė plokštė nėra išlikusi. 1906 metais, griaunant bažnyčią, ji buvo neapsaugota. Jos metaliniai papuošimai, herbo skydas ir užrašai buvo nuplėšyti, o pati lenta sudaužyta.
Kunigas P. Urbonavičius rašė: „<…> Sugriovus senąją bažnyčią ir nesant uždaros vietos tai smėlio lentai laikyti, plėšikėliai, pasipelnyti norėdami, nakties metu nulupinėjo bronzinius pagražinimus, ir visa lenta subirėjo į skeveldras <…>“.
1724 m. statytos Salantų bažnyčios interjeras. Priešais didįjį altorių, bažnyčios grindyse matyti įtaisyta LDK virtuvininko Stanislovo Vainos antkapinė plokštė. Fotografas Tomas Nalenč Gorskis (?), XIX a. pabaiga. Nuotrauka iš Žemaičių vyskupystės muziejaus,GEK-2079.
Praėjusio šimtmečio antroje pusėje, antkapinės plokštės metaliniai fragmentai (nuolaužos) buvo aptiktos Salantų bažnyčioje. Jas suradęs salantiškis (šio staripsnio autoriui pavardė yra žinoma – aut. past) jas perdavė į salantiškio Alekso Gapanavičiaus (1918–1998) asmeninį muziejų ir ten buvo eksponuojamos iki kolekcionieriaus mirties. Muziejaus ekspozicijoje buvo jungtinis herbinis skydas, liūto galva (kaukė) be antabos, užrašų ir ornamentų su sparnuota angeliuko galva fragmentai. Septyniose bronzinėse nuolaužų lentelėse didžiosiomis raidėmis iškiliu šriftu, lotynų kalba buvo užrašyta: PRÆFECTV…// MAGNI DVCAI…//…AVS CASIMIRVS //…TANISI POŁONG //…OW WOINA // ... MOLO // …NNO  DOMINI  1649…//.
Pagal matytus antkapinės plokštės fragmentus ir tų fragmentų piešinį, o taip pat 1724 m statytos bažnyčios vidaus nuotrauka, kuri 1929 m. išspausdinta „Žemaičių prieteliuje“ pabandžiau atkurti pirmykštę paminklo išvaizdą.
LDK virtuvininko Stanislovo Vainos antkapinės plokštės rekonstrukcija. 1 - Trijų ragų herbas; 2 - Kirvio herbas; 3 - Dvigubos lelijos herbas; 4 - Radvano herbas; 5 - Korčako herbas; 6 - Liūtų galvos (kaukės) su antabomis nasruose; 7 - Memorialiniai įrašai metalinėse plokštėse.
P. Vaniuchino rekonstrukcija.
LDK virtuvininko Stanislovo Vainos jungtinis herbas.
Į žiūrovus atkreipta antkapinė plokštė buvo įtaisyta bažnyčios grindyse prieš presbiteriją. Ji - stačiakampio formos, smiltainio. Kraštai puošti metaliniais sparnuotų angeliukų galvomis ir augalinio motyvo ornamentais. Antkapinės plokštės centre, įkomponuotas jungtinis Stanislovo Vainos herbinis skydas su papuošimais ir trimis kalavijais po juo. Herbo skydas – ketvirčiuotas (padalytas į keturis laukus). Pirmame skydo lauke buvo Trijų ragų (Trąby), antrame – Kirvio (Oksza), trečiame – Dvigubos lelijos (Gozdawa) ir ketvirtame – Radvano (Radwan) herbai. Keturis herbus sujungė mažesnis skydas (vadinamas herbo širdimi), kuriame buvo pavaizduotos dvi horizontalios juostos (paprastai Stanislovo Vainos jungtiniame herbo širdyje būdavo Korčako (Korczak) herbas, kuriame pavaizduotos trys horizontalios juostos – aut. past.). Virš herbinio skydo buvo įtaisyti metaliniai užrašai. Lygiagrečiai, iš abiejų pusių po tris, herbo skydo ir užrašų šonuose, buvo įtaisytos liūtų galvos (kaukės), nasruose laikančios antabas.

LDK virtuvininko Stanislovo Vainos mirusio 1649 m. antkapinės plokštės užrašo fragmentas. 2012 m. birželio 12 d. jis padovanotas Kretingos muziejui. P. Vaniuchino nuotr., 2012. (plačiau skaitykite čia)
Kadangi ta lenta buvo netoli grotų, priešais didįjį altorių, žmonės per ją dažnai suklupdavo. Laikui bėgant, apie tą lentą atsirado legenda, kurią salantiškiai pasakojo taip:
„Gyvenęs prie Salantų bažnyčios labai dievotas kunigas mansijonaras Alksnevičius. Beeidamas vieną rytą bažnyčion Mišių laikyti, jis išvydęs ir Salantuose nepaprastą reginį: šventoriuje tūkstančiai juodvarnių tik kranksi, tik kranksi – tikros pragaro vestuvės. Jis tuoj supratęs, jog čia nepaprastų juodvarnių esama, bet pragaro juodvarnių. Jis beregint juos užkeikęs ir liepęs pasakyti, ko jie čia susirinkę ir kieno jie čia vestuves kelią, taip keistai kranksėdami.
- Mes džiaugiamės, - atrėžė jam pragaro juodvarniai, - šiandien Ryme popiežius pokylį kelia. Bus pokylyje ir mūsų draugų bei draugių. Mes nujaučiame, kad jų vienai pasiseks šventąjį Tėvą apgauti. Kaip gi  tad nekranksėti iš džiaugsmo?
Paveikslas "Legenda apie Salantų parapijos kleboną, kurį juodvarniai nešė ant bažnyčios durų į Rymą". Dailininkas A. Drungilas. 1976. Paveikslas saugomas Kretingos muziejuje, GEK 10165. 
Iš leidinio: Salantų bažnyčia:istorija, meno vertybės ir žmonės, Vilnius, 2011.
Alksnevičius sutelkęs visas savo dvasios galybes ir įsakęs juodiesiems jį patį nunešti į Rymą, ką šie noromis nenoromis ir padarę: išėmę iš Salantų bažnyčios duris, užrioglinę ant jų Alksnevičių ir žaibo greitumu į Rymą nunešę.
Alksnevičius nuėjęs į Popiežiaus rūmus, tapęs maloniai priimtas ir pakviestas į pokylį. Svečiams susirinkus ir besišnekučiuojant, jis pamatęs labai gražią moteriškę prie Popiežiaus besiartinant. Supratęs, jog tai ta pati, apie kurią juodvarniai sakė, jis pamažu prie jos prisiartinęs ir paleidęs jai sprigį į nosį: gražioji moteriškė beregint smalos statine virtusi.
Tai išvydęs, Popiežius labai prasidžiugęs: Alksnevičių pavaišinęs, apdovanojęs ir paleidęs namon. Šis pasišaukęs savo juoduosius nešikus, liepęs išimti iš vienos Rymo bažnyčios duris, palikęs salantiškes vietoj, ir tą pačią dieną pardūmęs į Salantus.
Amžinam to įvykio paminėjimui Rymo bažnyčios durys tapusios įmūrytos į grindis ties didžiuoju altoriumi ir per ilgus laikus klupdžiusios kunigus ir paprastus žmones“.
1806 m. vizitacijos akte pažymėta, kad šalia bažnyčios pastatyta nauja varpinė, kurios pamatai sumūryti iš akmenų ir plytų. Ji medinė, sienos apkaltos eglinėmis lentomis, stogas storlentėmis dengtas virš kurio kyla geležinis kryžius. Varpinėje vidutinio didumo keturi varpai.

Priešais didįjį altorių kabanti sidabrinė Amžinosios šviesos lempa su Marijonos Vainaitės - Gorskienės herbu ir 1758 m. data. P. Vaniuchino nuotr., 2013.
1827 m. vizitacijos aktas detalesnis. Jame pažymėta, kad ši varpinė dviejų tarpsnių, o virš stogo nedidelis kupolas su geležiniu kryžiumi. Akte nurodyti varpai ir pažymėti jų svoriai: didysis, sveriąs 20 akmenų, vidurinis – 16 akmenų ir 16 svarų, mažesnis – 10 akmenų ir mažiausiais - 8 akmenis. Nurodyta, kad prie zakristijos esantis signatūros varpas sveria 4 svarus, prie šv. Angelų Sargų altoriaus – 2 svarus ir bažnyčios bokštelyje esantis signatūros varpas sveria 2 akmenis. Bažnyčioje – 7 nešiojami įvairaus dydžio varpai, kurių bendras svoris 32 svarai ir 7 nešiojami varpeliai, kurių bendras svoris 5 svarai. 1839 m. vizitacijos akte pažymėta, kad varpinėje likę tik du varpai. Tame pačiame dokumente nurodyta, kad vidurinis ir mažiausias [signatūros] varpas 1831 m. sukilėlių įsakymu atimti.
XVIII a. I p. relikvijoriaus fragmentas. Šis relikvijorius yra seniausias liturginis reikmuo Salantų bažnyčioje. P. Vaniuchino nuotrauka, 2009.
 1827 m. vizitacijos akte nurodyta, kad bažnyčios šventoriuje stovi dvi koplyčios. Viena koplyčia ovalios formos, pastatyta iš senos eglinės medienos, apkalta geromis storlentėmis kaip ir jos stogas, pamatai iš akmenų ir plytų sumūryti. Koplyčioje du dideli langai, grindys lentų, durys su vyriais ant geležinių kablių. Viduje Švč. M. Marijos altorius. Kita koplyčia kaip ir jos stogas iš molio. 1850 m. vizitacijos akte pažymėta, kad vieną koplyčią priklauso taisyti Grūšlaukės dvarui, o kitą – Salantų.
1779 m. Salantų dvarininkės Onos Vainienės dovanotos sidabro žvakidės su išraižytais Vainų herbais ir donaciniais įrašais. XIX a. dokumentuose jos minimos keturios, iki šių dienų išliko tik trys. Šiuo metu žvakidės nebenaudojamos. Senosios bažnyčios altorius puošusios žvakidės buvo pirktos iš garsių to meto Varšuvos firmų. Žvakidės saugomos Salantų bažnyčioje.  P. Vaniuchino nuotrauka.
Pažymėtina, kad prie šios bažnyčios 1734 m. Salantų klebonas Mykolas Vambutas fundavo antrąją Švč. Trejybės titulo altariją, o žemės plotą šiai altarijai pastatyti 1737 03 29 suteikė Salantų dvarininkai Jurgis ir Ona Vainos.

1825 - 1831 m. Salantuose klebonavo teologijos daktaras, kelių mokslo draugijų narys, kanauninkas kun. Stanislovas Čerskis (1777 - 1833).
1830 m. kun. Stanislovas Čerskis Salantuose parašė ir savo lėšomis išleido knyga "Žemaičių vyskupujijos aprašymas". Knygos titulinis puslapis. Iš leidinio: Stanislaw Czerski, Opis zmudzkiey diecezyi, Wilno, 1830.
XVIII a. antroje pusėje, Salantų parapijoje įvyko nemažai permainų. 1761 m. Vilniaus kaštelionas Ignotas Oginskis ir jo žmona Elena Oginskytė - Oginskienė, Grūšlaukėje pastatė šv. Mykolo Arkangelo koplyčią, prie kurios įsteigė altariją, kurią fundavo 1771 metais. 1778 m. jie čia pastatė naują šv. Jono Nepamuko bažnyčią, kuri tapo Salantų bažnyčios filija. Ir tik 1923 m. Grūšlaukės bažnyčiai buvo suteiktos parapijjos teisės.
Netrukus kita šv. Lauryno titulo bažnyčia iškilo Kalnalyje. Ją 1777 m. pastatė ir fundavo LDK sekretorius Andrius Oginskis. Ši kaip ir Grūšlaukės bažnyčia tapo Salantų bažnyčios filija.  Šiai bažnyčiai parapijos teisės suteiktos 1926 metais.
Stanislovo Čerskio raižytas Salantų parapijos XIX a. pr. žemėlapis. Iš leidinio: Stanislaw Czerski, Opis zmudzkiey diecezyi, Wilno, 1830.
Prie bažnyčios dar nuo XVII a. vidurio iki XIX a. vidurio nuolatos gyveno šeši - septyni kunigai. 1806 ir 1827 metų vizitacijos aktuose pažymėta, kad čia gyvena kunigas klebonas, keturi kunigai mansijonarai ir 2 kunigai altaristai, o 1850 m. vizitacijos akte paminėti tik penki: kunigas klebonas, du kunigai vikarai ir du kunigai altaristai.

(Bus daugiau)

LITERATŪRA IR ŠALTINIAI:

  1. VANIUCHINAS, Paulius. Salantų bažnyčios istorija, Vilnius 2006. (Straipsnis nepublikuotas spaudoje).
www.salantiskis.lt